Gatvės Instaliacijos

Kol mūsų gra­fe­riai kaip šuniu­kai ženklina visas didžiųjų ir mažųjų miestų sie­nas savo “menine tagų kūyba”, gar­sėja kita gat­vės meno sri­tis. Gatvės insta­lia­ci­jos — tai įvai­rio­mis prie­mo­nė­mis urba­nis­ti­nėje erd­vėje per­tei­kia­mos idė­jos. Tai labai plati sri­tis, daž­niau­siai pasi­reiš­kianti per įvai­rių idė­ji­nių skulp­tūrų sukū­rimą, esa­moms deta­lių sutei­kimą. Gatvės insta­lia­cija — tam tikra detalė, ele­men­tas, sim­bo­lis, kuris sutei­kia mūsų kas­die­niš­kai aplin­kai kaž­ko­kią naują prasmę. Tai daž­niau­siai sim­bo­liai nukreipti į miesto gyven­to­jus ir besi­sten­gian­tys per­duoti žinią.

Autostopas, tai vie­nas iš popu­lia­rių judė­jimų, kurio atsto­vai kuria gat­vės meną. Jie kuria pie­ši­nius ant medžio lentų ir insta­liuoja juos ant kelyje sutiktų ženklų. Tai nėra legali gat­vės meno sri­tis, todėl daž­nai atsi­tinka taip, jog kai kurios sta­tu­los dingsta iš miesto, o po tam tikro laiko sugrą­ži­na­mos (daž­nai įgavu­sios naują kūno dalį, ar sim­bo­linę reikšmę).

Nuo 1990 metų New York’e atsi­rado atskiru brendu pasi­va­di­nusi grupė, kuri pra­dėjo kurti taip vadi­na­mus “FAKE” (suklas­to­tas, padirb­tas) gat­vės ele­men­tus. Jie kūrė viską pra­de­dant medi­niais sport­ba­čiais, netik­rais oro kon­di­cio­nie­riais bai­giant imi­tuo­tais žmonė­mis ir kito­mis opti­nė­mis iliuzijomis.

Buvo ir tokių gat­vės insta­lia­cijų, kurios pri­minė vai­ruo­to­jams apie žūstan­čius kelyje vai­kus, dvi­ra­ti­nin­kus. Dažniausiai tokios insta­lia­ci­jos vadi­na­mos vai­duok­liš­ko­mis. Pasitaiko ir labai linksmų insta­lia­cijų, ver­čian­čių nusi­šyp­soti pra­ei­nantį, daž­nai tai tokios insta­lia­ci­jos, kurios juo­kiasi iš pačių miesto gyven­tojų ir jų gyve­nimo įpročių.

Įdomiau­sia tai, jog šios insta­lia­ci­jos įneša mies­tui nau­jos pra­s­mės, jos pakei­čia esamą archi­tek­tūrą pačios įgau­da­mos smul­kio­sios archi­tek­tū­ros pavi­dalą į kažką naujo, kažką turin­čio nau­jesnę reikšmę, kažką ver­čiantį sustoti ir pasi­žiu­rėti, kar­tais nusi­juokti, kar­tais nustebti. Jos nėra bereikš­mės, ir tai, kad jos drau­džia­mos tarsi sutei­kia dar didesnę socia­linę reikšmę — tai toks drau­di­mas, kuris nelei­džia paversti mūsų kas­die­ny­bės sar­kas­tišku anekdotu.

Apie autorių:

Gintarė Žitkevičiūtė
Gintarė Žitkevičiūtė yra Meno Duobės projektų kuratorė bei tinklaraštininkė, besidominti įvairiomis su kūrybiškumu susijusiomis tematikomis. Savo darbo strategijoje ji mėgsta gerą planavimą, dėmesį projektui, gilinimąsį į tematiką. Gintarės nuomone dirbti negalima su bet kuo, kurdama projektus ji kruopščiai renkasi žmones ... Skaityti toliau > >