Kalnų Trobelė Moderniai

Atėjo sli­di­nė­jimo sezo­nas. Daug žmonių iš Lietuvos ir Europos važiuoja į kal­nus, kas sli­di­nėti, kas tie­siog ilsė­tis ir ato­sto­gauti. Daugumai kal­nai aso­ci­juo­jasi su sli­di­nė­jimo tra­som, dau­gybe funi­ku­lie­rių, vers­mių basei­nais, karštu vynu, karš­tais kuku­rū­zais ir kalnų tro­be­lė­mis. Kalnų tro­be­lės jau nuo seniau­sių laikų nesi­keitė — tai name­liai su smai­lė­jan­čiu stogu ir daug mažų langų. Jos sukur­tos žmogui grį­žus po die­nos lauke pasi­šil­dyti, pasi­slėpti nuo kalnų ir vejų. Na, bet kaip matot, aš pasi­rin­kau visai kito­kią kalnų “trobelę”.

Šis Švei­ca­ri­joje esan­tis namas taip pat skir­tas poil­siui kal­nuose tik jo funk­cija visai kito­kia, tai ne maža jauki kalnų tro­belė sau­ganti ir sle­pianti nuo gam­tos sti­chijų, bet erdvė, atve­rianti visą kalnų grožį. Moderniosios archi­tek­tū­ros pag­rin­di­nis prin­ci­pas — kuo mažiau daiktų, kuo dau­giau erd­vės, kuo dau­giau švie­sos. Šitas namas — tai dar vie­nas moder­nio­sios archi­tek­tū­ros pavyz­dys, tik jam dar dau­giau žave­sio sutei­kia vie­tovė, kuriai jis sukurtas.

Galima paste­bėti jog išori­nis namo fasa­das nie­kuo ney­pa­tin­gas. Mažiau įgudusi akis pama­tytų paprastą dėžę, na gal taip ir yra, bet ar čia rei­kia kažko dau­giau? Šis kūri­nys tuo ir yra išskir­ti­nis, jog sudaro kont­rastą įpras­tom kalnų gyven­vie­tėm. Jo papras­tu­mas ir mini­ma­liz­mas pats savaime suku­ria jausmą, jog tai neat­ski­riama kalnų dalis. Vietoje to, kad slėpti savo gyven­to­jus, šis namas tarsi įtrau­kia pro savo pla­čius lan­gus visą aplin­kinį vaizdą, lei­džia jį stė­bėti, matyti kylan­čią ir besi­lei­džian­čią į kal­nus saulę, mėgau­tis audra ar pūga.. Atkreipkite dėmesį, jog namas nenu­da­žy­tas kokia išsi­ski­rian­čia ryš­kia spalva, bet yra bal­tas — lyg ledo lui­tas. Balta spalva ir pati namo išorė suku­ria visišką sta­tiš­kumo jausmą.

Namo inte­rje­ras labiau stul­bi­nan­tis nei eks­te­rje­ras. Didelė erdvė galėtų sukurti nejau­kumo ir tuš­tumo jausmą, tačiau apšvie­ti­mas, sutei­kian­tis gel­to­nos spal­vos atspalvį viską atsve­ria. Man šita erdvė suke­lia tolu­mos jausmą, atrodo, jog joje min­tims nerei­kia dau­žy­tis į kiek­vieną sieną, akys neuž­kliūna už viso­kių daiktų, kuriuos taip mėgs­tame krauti savo namų len­ty­nose. Įdomu, kodėl atsi­rado tokia archi­tek­tūra? Tokia, kuri nebe­slė­pia žmogaus, nesaugo, neat­ri­boja, bet atvirkš­čiai. Nežinau, bet mano akys jau irgi pavargo nuo dau­gy­bės daiktų, mil­ži­niškų Maximų su krū­vo­mis menk­nie­kių, kuriuos visi vis tem­pia į namus. Kur tik užeisi pas žmogų, jo namai daž­niau­siai būna apkrauti įvai­riais suve­ny­rais, paveiks­lais, suka­bin­tais vie­nas šalia kito, sofom, fote­liais, kili­mais ir t.t. Aš jau nekalbu apie stu­den­tiš­kus bend­ra­bu­čius, kurie tie­siog yra šlamšto ir daiktų san­dė­liai. Žmonių min­tys tokiose erd­vėse neturi vie­tos, akys kliūna už kiek­vieno daikto, nukrei­pia idė­jas, suke­lia nau­jas — tokioj aplin­koj sunku kurti, sunku ilsė­tis, sunku impro­vi­zuoti. Gal todėl ir tas nau­ja­sis post­mo­der­nis­ti­nis sti­lius toks destruk­ty­vus, toks arti­mas žemei, toks pil­nas bru­ta­lumo.. Vien pažiū­rė­jus į šio namo vidų, į kelias kėdes ir šitą pasa­kišką kalnų vaizdą tokį nea­p­rė­piamą ir tolimą, jau kyla kaž­koks įkvė­pi­mas, kaž­koks lais­vės pojū­tis. Įdomu koks būtų žmogus kiek­vieną dieną supa­mas tokios erdvės..

Apie autorių:

Gintarė Žitkevičiūtė
Gintarė Žitkevičiūtė yra Meno Duobės projektų kuratorė bei tinklaraštininkė, besidominti įvairiomis su kūrybiškumu susijusiomis tematikomis. Savo darbo strategijoje ji mėgsta gerą planavimą, dėmesį projektui, gilinimąsį į tematiką. Gintarės nuomone dirbti negalima su bet kuo, kurdama projektus ji kruopščiai renkasi žmones ... Skaityti toliau > >