Peter Beste — Socialiniai Užkaboriai

Subkultūros Lietuvoje daž­niau­siai ver­ti­na­mos labai kri­tiš­kai. Retai kada išgirsi jas pri­ski­ria­mas ne prie paaug­lių madų, chu­li­ganų išmo­nių, ar bobu­čių vel­nių žemėje klano. Fotografas Peter Beste iš New York‘o bando įžvelgti kito­kią sub­kul­tūrų pusę, juk jos turi nemažą socia­linę reikšmę mūsų visuo­me­nėje, daž­nai nustem­bame išgirdę, jog va šitas direk­to­rius, ar koks gar­ses­nis žmogus jau­nys­tėje “pan­kavo”, “meta­liavo” ar “repavo”.

Taip daž­nai tai žmonės turin­tys kitokį mąs­tymą, pasau­lė­žiūrą ir daž­nai tai gąs­dina papras­tąją dau­gumą. Tuo labiau, pasta­ruoju metu užsie­nyje vis pla­čiau plinta sub­kul­tūrų atri­bu­tika, atsi­randa įvai­rūs dizai­ne­riai kurian­tys būtent jiems, daž­nai tai įgauna meni­nės pra­s­mės. Būtent tai ir atsklei­džiama foto­grafo nuotraukose.

Vienas iš pas­ku­ti­niųjų Peter Beste darbų buvo metalo kulto foto­gra­fa­vi­mas. Sumanymo sėkmę įrodo ir surengta paroda net toli­mo­joje Japonijoje. 2008-​ųjų gegužę pla­nuo­jama išleisti 208 pus­la­pių knygą pava­di­nimu „True Norwegian Black Metal” su minė­to­mis nuo­trau­ko­mis, žmonės gaus gali­mybę labiau susi­pa­žinti ir gal­būt pakeisti savo nepa­grįstą nuomonę.

Tai tur­būt vie­nas iš tų atvejų, kai „underground‘as” ir jo turi­nys pasė­ja­mas už savo paties ribų. Tačiau ne bet kaip, o vizu­a­liai. Panašiai kaip var­na­lėšų sėk­los, išne­šio­ja­mos vėjo, tik šįkart ne var­na­lėšų sėk­los ir ne vėjo, o sun­kiojo juo­dojo metalo pog­rin­džiai foto­gra­fi­jos pagalba. Rodos nema­tomi ir igno­ruo­jami kaip kenks­minga kul­tū­ros gran­dis, nei­giami ir tokie, kurių aršiai ven­giama. O gal be reikalo?

Ekspedicija, ieš­kant įamžinti metalo sub­kul­tū­ros išskir­ti­numą ir dva­sią vyko Norvegijoje. Nežinantiems, kas yra black metal, suteik­siu pra­džiai gan paprastą api­brė­žimą — destruk­tyvi muzika, daž­niau­siai paremta nihi­lizmo, mizant­ro­pi­jos, sata­nizmo, anti­re­li­gi­nė­mis, mito­lo­gi­nė­mis idė­jo­mis. O kur dau­giau jei ne kal­nuo­toje ir niū­ro­koje Norvegijoje galėjo susi­da­ryti palan­kes­nės sąly­gos “juod­me­ta­liui” plė­to­tis visu juodumu?

Miškai, gilūs fior­dai, pra­ei­ties vikingų mito­lo­gija, akme­nys tampa pui­kiais įkvė­pimo šalti­niais. Prieš pen­kio­lika metų ši šalis išgar­sėjo dar ir kaip baž­ny­čių degin­tojų tėvynė, vis­kas susiję su black metal. Būtent dėl to čia ir krypo Peter Beste žvilgsnis.

O rezul­ta­tas pui­kus. Muzikantų vei­dai, išmar­ginti „corpse paint‘u” (daž­nas „black‘erių” atri­bu­tas — „lavo­ni­nis makia­žas”) ar ne, pati Norvegija ir bend­ras savo­tiš­kos sub­kul­tū­ros atvaiz­das su ryš­kiu tam­sos prie­sko­niu. Stebėtinai švarios ir ramios nuo­trau­kos nei­gia tirštu purvu aptrauktą visuo­me­nių požiūrį į juo­dąjį metalą, patei­kia jo atsto­vus kaip gyve­nimo visu­mos dalį.

Šiuo metu foto­gra­fas grįžo į gim­tąjį New York‘ą ir tęsia savo darbą foto­gra­fuo­da­mas „Rap‘o” sub­kul­tūrą ir Hustono nak­ti­nių klubų gyvenimą.

Apie autorių:

Kristina Alijošiūtė
Kristina Alijošiūtė yra Meno Duobės straipsnių redaktorė ir tinklaraštininkė, taip pat prisidedanti dizaino darbais. Daugiausia dėmesio ji skiria kokybei ir tematikų aktualumui, bet ne ką mažiau vertina motyvuotą ironiją bei gebėjimą išsiskirti. Rašymas jai visuomet buvo labiau pomėgis, nei pareiga. Gerbia nebijančius rašyti su... Skaityti toliau > >