Šiuolaikinio Meno Centras Pompidou

Gerbiu ŠMC Lietuvoje už pastan­gas ištraukti mus iš tos meno ir kul­tū­ros duo­bės į kurią įkri­tome, netgi tik­riau­siai nebu­vome išlindę jau gan seniai dėl įvai­riau­sių prie­žas­čių. Bet kaip sakoma, tik­rai besi­do­min­čio ir ver­ti­nan­čio meną ir šiaip grožį žmogaus nesu­lai­kys nie­kas, nuke­liauti į kitą pasau­lio kraštą pama­tyti užjū­rio menų anks­čiau negu juos atveš į mūsų susti­ru­sią, dar vis bun­dan­čią šalį. Na gal apie “kitą pasau­lio kraštą” per­len­kiau, bet šią vasarą buvau Prancūzijoje, o kas joje nebuvo, ar ne? Tačiau apie Eifelį ar Luvrą tiesą sakant netu­riu ką pasa­kyti, nors pri­si­pa­žin­siu , Prancūzijoje buvau pirmą kartą, o didžiau­sią įspūdį paliko Pompidou. Apie tai ir kalbėsiu.

Šiuo­lai­ki­nio meno cent­ras Pompidou, buvo Prancūzijos pre­zi­dento Georges Pompidou viena pag­rin­di­nių idėjų. Jis norėjo sukurti ori­gi­na­lią, išsi­ski­rian­čią kul­tū­ros ins­ti­tu­ciją, kuri būtų patal­pinta Paryžiaus širdyje ir visiš­kai nukreipta į šiuo­lai­kinį ir moder­nųjį meną, o taip pat ir į viską kas su juo susiję. Vizija buvo aiški, šiame pastate turi sugy­venti teat­ras, muzika, kinas, lite­ra­tūra ir gyvas žodis.

Iš pirmo žvilgs­nio akį rėžia miesto centre sto­vin­tis Pompidou pasta­tas, turė­jęs sim­bo­li­zuoti XXa. dva­sią. Suprojektuotas Renzo Piano ir Richard’o Rogers’o pasta­tas, kri­tikų daž­nai pik­tai vadi­na­mas “naf­tos per­dir­bimo fab­riku, dar­kan­čiu Paryžių”, jis pir­mąjį kartą pra­vėrė duris 1977 metais. Dejavu, bet ar ne tas pats buvo su Eifelio bokštu, ar nebuvo visi pasi­pik­tinę tokia “miesto karpa”? Mano manymu, pasta­tas pui­kiai įtal­pin­tas ir visiš­kai nesi­ver­žia į senojo Paryžiaus archi­tek­tū­rinį land­šaftą. Išdėstytas kaip nema­toma sala, jis neti­kė­tai išnyra prieš akis.

Tokio popu­lia­rumo nesi­ti­kėjo nie­kas, pasta­tas “nusi­dė­vėjo” žymiai grei­čiau nei buvo pla­nuota, apie sep­ty­nis mili­jo­nus žmonių kas metus metus užsuk­davo į Pompidou, todėl 1997 metais buvo užda­ry­tas dvi­de­šimt sep­ty­niems mėnė­siams. Milžiniški pakei­ti­mai buvo pada­ryti, var­dan būtų padi­din­tas plo­tas ir pastato eks­p­lo­a­ta­ci­jos lai­kas. Ofisai buvo atskirti ir iškelti į kitą pastatą, beje netgi eska­la­to­rius yra konst­ruk­ci­jos išorėje tam, kad kuo dau­giau vie­tos būtų skirta ekspozicijoms.

Patekęs ten, ištroš­kęs šmiri­nė­jau po šiuos didžiu­lius rūmus tal­pi­nan­čius apie tris­de­šimt nuo­la­tos vei­kian­čių parodų ir tarp­tau­ti­nių ren­gi­nių. Diena pra­lėkė nepa­ste­bė­tai, gaila buvo palikti, kei­kiau save už tai, kad negy­venu Paryžiui, na bet nieko nepa­da­rysi, gal po poros metų rašy­siu jums apie nau­jas paro­das vyks­tan­čias Pompidou.

Štai ieš­ko­da­mas medžia­gos radau džiu­gių nau­jienų, dar vie­nas Pompidou muzie­jus pra­vers duris Metz mieste 2009. Novatoriškas įdomus ir vėlgi dis­ku­si­jas kelian­tis dizai­nas iškarto trau­kia akį. Štai jo pro­jek­tas po šiuo tekstu.

Nebeturiu laiko dau­giau rašyti, dar­bas bai­giasi, todėl per­ei­siu prie bai­gia­mojo žodžio.

Kad ir kiek lauk­tume Lietuvos pri­si­kė­limo, manau netu­rė­tume užsi­sė­dėti, nes jau tokia mūsų dalia, visada atsi­li­ki­nė­sime. Prancūzija nuo senų laikų buvo skai­toma meno lop­šiu, o Lietuva, na o Lietuva. Todėl jau­nieji meno­ty­ri­nin­kai, meni­nin­kai, krei­piuosi į jus, sėdin­čius savo audi­to­ri­jose ir manan­čius, kad visas menas, tai ką jums parodo per “PowerPoint’ą” dės­ty­to­jas, o visą kitą per daug tolima ir neak­tu­alu. Tobulinkite save, nar­šy­kite, ieš­ko­kite, pama­ty­kite savo aki­mis, paju­s­kite kas tai yra, nes tik taip bent tru­putį pri­ar­tė­site prie to glo­ba­laus nepa­aiš­ki­namo reiš­ki­nio, meno.

Nuotraukos iš asme­ni­nio archyvo:

Apie autorių:

Aleksandr Pasevin
Alekandr Pasevin yra Art Pit kūrybinis strategas bei dizaineris, atsakingas už organizacijos meninius sprendimus. Aleksandras taip pat aktyviai domisi naujosiomis technologijomis, jų sąsaja su kūrybiškumu bei panaudojimu kultūrinės organizacijos veikloje. Aleksandras nemėgsta ilgų diskusijų bei svarstymų ir dažnai greitai išsako savo... Skaityti toliau > >