Steve McCurry — Pasaulio Veidai

2006 m. vasarą, kai lan­kė­mės Paryžiuje, atsi­menu, kad bent kas ant­roje metro sto­te­lėje atkreip­da­vau dėmesį į šitos nuo­trau­kos pla­katą. Šios nuo­trau­kos auto­rius tapo labai popu­lia­rus. Steve McCurry tapo metų foto­grafo nuga­lė­toju ( Nacionalinė Žinias­klai­dos Fotografų Asociacija). Dauguma S. McCurry foto­gra­fijų tapo moder­nizmo iko­no­mis. Jo dar­bai sukurti vals­ty­bėse, kur vyksta pag­rin­di­niai civi­li­niai konf­lik­tai: Irano — Irako karas, Beirutas, Kombodža, Filipinai, Golfo karas, Afganistanas. Savo nuo­trau­kose auto­rius per­tei­kia karo pada­ri­nius, kurie atsi­spindi ne tik vals­ty­bės kraš­to­vaiz­dyje, bet ir žmonių veiduose.

Žiūrė­dami šio foto­grafo nuo­trau­kas patys paste­bė­site, kad jos kalba. Moterys, vyrai, vai­kai užfik­suoti tokioje situ­aci­joje, kuri per­tei­kia visą aki­mir­kos grožį, tuo pačiu ir siaubą. Tai ne tos nuo­trau­kos, kurios per­tei­kia turi­s­tiš­kus vaiz­de­lius, jos pasa­koja apie žmonių išgy­ve­ni­mus apie kuriuos mes daž­niau­siai nedaug ką teži­nome. Mes žinome fak­tus, kad ten sprogo bomba, ten žuvo tiek žmonių, tačiau tai tik sta­tis­tika, tai negali sukrėsti mūsų kol nema­tom tik­ros rea­ly­bės, žmonių akių, vaikų išraiškų, kurios atrodo tokios suaugėliškos..

Man jo nuo­trau­kose patinka tai, jog nors žmonių kas­die­nybė civi­li­nių konf­liktų vals­ty­bėse sunki, žmonės ken­čia, tačiau aki­mirka per­tei­kia kul­tū­ros, kuri būdinga būtent tai tau­tai bruo­žus, galima paste­bėti ir tam tikrą grožį, kurį atrodo žmonės randa papras­tuose mažuose daly­kuose. Pasirinkta kom­po­zi­cija ir spalvų kont­ras­tas sutei­kia har­mo­ni­jos ir nostal­gi­jos jausmą.

Steve McCurry gimė Filadelfijoje, baigė Menų ir Architektūros fakul­tetą vals­ty­bi­niame Filadelfijos kole­dže. Du metus jis dirbo laik­raš­tyje, vėliau išvyko dirbti į Indiją lais­vai sam­domu foto­grafu. Jo karje­ros pra­džia buvo atvy­ki­mas į maiš­ti­ninkų val­domą Afganistaną prieš pat įvyks­tant Rusijos inva­zi­jai. Jis tei­gia, jog būtent Indijoje jis išmoko ste­bėti žmonių gyvenimą.

“Jeigu išmoksti laukti, žmonės pamiršta tavo foto­a­pa­ratą, tuo­met dva­sia lėtai atklysta į kadrą”

“Beveik visos mano nuo­trau­kos skir­tos žmonėms. Aš lau­kiu neap­sau­go­tos, natū­ra­lios aki­mir­kos, kai galiu slap­čia žvilg­te­lėti į sie­los gelmę, paste­bėti išraišką, kurią veide išraižo gyve­ni­mas. Aš ban­dau per­teikti ką reiš­kia būti žmogumi pagautu pei­zaže , kurį galė­tume vadinti jo gyve­nimo sąlygomis.”

Vienas iš aukš­čiau­sių pasie­kimų jo karje­roje buvo atrasta ir užfik­suota anks­čiau nie­kam neži­noma afga­nis­ta­nietė pabė­gėlė mer­gaitė (pati pirma nuo­trauka). Ši nuo­trauka lai­koma labiau­siai atpa­žįs­tama visame pasau­lyje. Kai jis vėl ją sutiko po dviejų dešimt­me­čių, jis sakė:

“Jos oda išdžiū­vusi ir paveikta oro, ji turi raukš­lių, tačiau ji tokia pat nuo­stabi kaip ir anksčiau”

Steve McCurry išleido daug knygų — “Imperijos Kelias” (1985), “Lietų Sezonas” (1988), “Portretai” (1999), “Piečiausi Pietūs” (2000), “Prieglobstis” (2002), “Kelias pas Budą: Tibeto Piligrimai” (2003), “Steve McCurry” (2005), “Žiūrėti į Rytus” (2006) ir nese­niai išėjusi pas­ku­tinė knyga “Kalnų Šešė­liuose”. Lietuvių kalba ver­timų dar nėra.

Apie autorių:

Gintarė Žitkevičiūtė
Gintarė Žitkevičiūtė yra Meno Duobės projektų kuratorė bei tinklaraštininkė, besidominti įvairiomis su kūrybiškumu susijusiomis tematikomis. Savo darbo strategijoje ji mėgsta gerą planavimą, dėmesį projektui, gilinimąsį į tematiką. Gintarės nuomone dirbti negalima su bet kuo, kurdama projektus ji kruopščiai renkasi žmones ... Skaityti toliau > >