Už šio menininko (vis dar ginčytinas klausimas dėl meno siaurąja arba plačiąja prasme) akis užkliuvo žiūrint Chanel “Egoiste” ir “no5” reklamas, kurios persismelkusios asmeniškumu ir turi išskirtinai savitą stilių. Šis savitumas taip pat ryškiai apibrėžia tikslinę auditoriją, kas būdinga geroms reklamoms. Čia pat kilo klausimas, kiek šios reklamos yra stilingos, o kiek geros ir paveikios, nes abu aspektus vertinčiau vienodai teigiamai. Ir ar galima komerciją vadinti menu, nes Jean Paul Goude reklaminių klipų nesinorėtų priskirti tiesiog “gerai apdirbtos reklamos” kategorijai. Toliau pateikiu daugiau faktų apie patį “atlikėją” (manau tiktų net šis apibūdinimas), palikdama abu klausimus atvirus.
Taigi, Jean Paul Goude — stipri XXa. pab. asmenybė, įnešusi savitos elegancijos ir siurealizmo prieskonį į reklamos sferą. Jo pagrindinė sritis — grafikos dizainas ir iliustracija, tačiau ties tuo jis neapsiribojo — kai kuriais savo karjeros etapais Jean Paul Goude buvo menkiau žinomas kaip grafikas nei kaip fotografas bei reklaminių klipų kūrėjas (4ios iš jo reklamų buvo apdovanotos dviejuose reklamos festivaliuose). Įdomu paminėti, kad pats J. P. Goude nekentė studijų ir nepasižymėjo dideliu entuziazmu jas lankydamas, dėl to niekada nebuvo laikomas geru studentu. Jo paties žodžiais tariant: “Džiaugiausi, kad buvau geras piešėjas, dėl to gavau savo pirmąjį darbą fakulteto sandėlyje”. Jo įkvėpėjai, iš kurių Jean Paul sėmėsi inspiracinių idėjų, buvo fotografai Hiro, Irving Penn, Richard Avedon. Jiems, pasak Goude, mada buvo pagrindinis taškas, iš kurio viskas išsivystė. Pats Goude savo kūriniuose (meno kūriniais jis laikė net ir reklamas) siekė perdėto, net keisto stilistinio sumišimo, siekdamas “ištaisyti”. “Pataisymas”, pasak Jean Paul, tai ėmimas to, kas yra čia, ir visko išlaisvinimas perdėjimu, kaita, išgryninant kraštutinumo ribas. Viso to siekė ir siurealistai savo paveiksluose, tiesiog Goude perteikė visa tai kiek kitokiomis meno formomis ir pajungė viską komercijai (beje, paradoksas — jo pavardė beveik sutampa su Antonio Gaudi — kita stipria asmenybe, Art Noveau stiliaus kūrėju, kurį taip pat stipriai veikė surealistinės idėjos).
Tiesa, pats Jean Paul Goude savo reklamas laikė savo paties meno kūriniais, nes jose perteikė visą savo individualumą ir unikalumą, reklamos buvo tarsi dalis jo asmenybės. Deja, būtent dėl tos pačios “reklaminės” priežasties Jean Paul nebuvo laikomas tikru kūrėju, kadangi visas jo “menas” buvo skirtas kiek kitokiai plačiajai auditorijai, ir nors ta auditorija buvo žymiai didesnė žiūromumo aspektu, tačiau visa tai tik didino prekės perkamumo skaičių ir jo, kaip sėkmingo režisieriaus kitiems dideliems užsakovams, tačiau ne kaip menininko, autoritetą. Būtent dėl to jis būtų buvęs visiškai išbrauktas iš meno istorijos, tačiau situaciją kiek pakeitė Hunt Gallery ekspozicija New York’e, kur jo darbai pirmą kartą buvo priešpastatyti lygiagrečiai vaizduojamiesiems menams. Taip pat milžinišką įtaką padarė jo paties išleista autobiografinė knyga, pavadinimu “So Far So Goude”, kurioje jo meniniai projektai sudaro bendrą stilizuotą įvaizdį kartu su personalizuotais “essays” tipo sąmojingais intarpais.
Šiek tiek daugiau apie Jean Paul asmeninį gyvenimą: prancūzas; užaugo juodaodžių kultūros kaiminystėje, dėl to kai kuriuose darbuose jaučiama juodaodžių amerikiečių kultūros įtaka ir Prancūzų kolonializmas, mama — šokėja, tai taip pat darė didelę įtaką jo susidomėjimui skirtingomis meno formomis ir plastika; mėgo įvairią mušamųjų muziką ir hip-hop’ą; apie 30 metų gyveno su ekstravagantiška to laikmečio atlikėja Grace Jones (taip ir nebuvo susituokę), kuri kartu buvo jo mūza, todėl yra dažnai vaizduojama daugelyje darbų; drauge su ja “sugyveno” sūnų Paulo.
Jei išdrįsi