Plienas — Žmogaus Kasdienybės Atspindys

Kiekviena epo­cha turėjo savo archi­tek­tūrą, kuri atspin­dėjo žmonių gyve­nimą, aplinką, skonį, kas­die­nybę. Modernizmo archi­tek­tūra gimė kartu su plieno konst­ruk­cijų atsi­ra­dimu. Naujausios ten­den­ci­jos visų pirma buvo panau­do­tos parodų pavil­jo­nuose, bokš­tuose, til­tuose — tik vėliau plie­ni­nės konst­ruk­ci­jos atsi­rado gyve­na­mo­siose rezi­den­ci­jose, kurios yra tokios aktu­a­lios šiuo­lai­ki­niam žmogui.

Klausimai dis­ku­si­jai:

• Sakoma, jog šiuo­lai­kinė archi­tek­tūra neturi este­ti­kos yra negraži, ką manote jūs?
• Ar rene­sanso, goti­kos <…> archi­tek­tūra ver­tin­gesnė už “stiklo ir plieno” archi­tek­tūrą?

Nuotraukoje matote patį ilgiau­sią pasau­lyje “cable — sta­yed” tipo tiltą, kuris sta­to­mas pare­miant vienu ar dau­giau ver­ti­ka­lių bokštų ir juos jun­gian­čių hori­zon­ta­lių konst­ruk­cijų. Šis mil­ži­nas, sukur­tas Hong Kong’e, pava­din­tas Kap Shui Mun tiltu. Konstrukcijos ilgis yra 820 metrų, til­tas nau­do­ja­mas ir kelio, ir trau­ki­nių trans­por­tui. Projektas sukur­tas Kumagai-​Maeda-​Yokogawa-​Hitachi Joint Venture. Jo įvyk­dy­mui pri­reikė 210 mili­jonų dole­rių ir 4800 tonų plieno.

Kap Shui Mun mato­mas jau iš toli, sute­mus jis žavin­gai švie­čia ir tampa netik švytu­riu atplau­kian­tiems lai­vams, bet ir puo­šian­čiu miestą sim­bo­liu. Galima paste­bėti, jog iš tam tikrų rakursų pati tilto struk­tūra pri­mena laivą, o plie­ni­nės konst­ruk­ci­jos laivo bures. Tiltą suda­ran­čios dalys nėra simetriš­kos — jis pada­lin­tas į dvi nely­gias dalis (ilges­niąją ir trum­pes­niąją), galima paste­bėti, jog tri­kam­piai, suda­ryti iš lynų taip pat neat­si­kar­toja, tarsi suku­ria žais­mingą, rit­mišką eilę.

Šiomis die­no­mis tiltų sta­tyba, jų egzis­ta­vi­mas mums yra įpras­tas daly­kas, tačiau pagal­vo­kime kas atsi­tiktų, jei pasau­lyje būtų susprog­dinti visi didžiausi til­tai? Netektume susi­sie­kimo vieni su kitais, eis­mas sutriktų, tokia vals­tybė kaip Anglija būtų pasie­kiama tik lėk­tu­vais ir laivais..

Renesanso lai­ko­tar­piu buvo mėgiami puoš­nūs, didingi, pilni įvai­riau­sių deko­ra­cijų ir arkų til­tai. Dabartiniai til­tai visai kito­kie — jie paprasti, suke­lia leng­vumo pojūtį ste­bint iš toli, ir gre­mėz­diš­kumo pojūtį sto­vint ant jų, juose mažai papuo­šimų ar deko­ra­cijų, daž­nam jie gali pasi­ro­dyti visai “nesim­pa­tiški”, tie­siog savo funk­ciją atlie­kan­tys objek­tai. Mano manymu visgi dabar­ti­niai til­tai turi savo žave­sio, nieko nėra gra­žes­nio nei rūke pasken­dęs nea­p­rė­pia­mas kelias į kitą žemę, suke­lian­tis vie­ni­šumo ir melan­cho­li­jos pojūtį.. Tokie til­tai nebe­ar­timi kaip Renesanse aris­to­kra­ti­jai ir puoš­nu­mui, jie labiau skirti papras­tam kas­die­ny­bėje nusken­du­siam liet­sar­gio sle­pia­mam pakeleiviui..

Apie autorių:

Gintarė Žitkevičiūtė
Gintarė Žitkevičiūtė yra Meno Duobės projektų kuratorė bei tinklaraštininkė, besidominti įvairiomis su kūrybiškumu susijusiomis tematikomis. Savo darbo strategijoje ji mėgsta gerą planavimą, dėmesį projektui, gilinimąsį į tematiką. Gintarės nuomone dirbti negalima su bet kuo, kurdama projektus ji kruopščiai renkasi žmones ... Skaityti toliau > >