Nesugalvojau geresnio pavadinimo,todėl, kad į trumpą sakinį nesugebėjau įtalpinti šio žmogaus asmenybės ir tai ką jis daro, darė… Taigi Vokietija, pasišlykštėjimas, skausmas, seksas, ašaros, meilė, vyras, moteris, falas, gėjus, negras, “juodčkis”, nacizmas, neapykanta, karas, poezija, maištas, KINAS!, Petra von Kant ir jos pačios karčiausios ašaros, kokias tik gali pagimdyti žmogiška būtybė.
Galėčiau dar pavardinti, bet tikriausiai jau ir taip užkabinau, juk kas liečia vienalytę meilę ar kažką ekscentriško, nešvankaus, iškarto kelia karščiausias diskusijas mūsų visuomenėje. Bet mano tikslas visai kitas, R.W.Fassbinder’is paragavo viso to per savo gyvenimą, bet ir tai nesvarbiausia. Svarbiausia tai ką jis paliko, ką pagimdė visas “das kleine chaos” aplink jį.
Žmogus, kūrį išaugino kinas, kinas buvo jo šeima. Tėvas? Paliko dar penkerių metų ir nelabai noriai palaikė tolimesnius ryšius.
“Penkias dienas per savaitę, dažniausiai tris filmus per dieną” — R.W.Fassbinder apie vaikystės aistrą kinui.
Taip ir augo būsimasis kino genijus, bet iki pasisekimo teko eiti sunkų, kartais smukdantį kelią. Nebaigęs mokyklos, pirmuosius trumpametražius filmus pradėjo kurti būdamas dvidešimties. Tada lyg herojus iš savo būsimų kino šedevrų finansinę paramą gaudavo iš meilužio mainais už pagrindinius vaidmenis. Maždaug tuo pačiu metu kaip ir kiekvienas iš mūsų tokio amžiaus, vaikinas galvojo apie ateitį ir sutelkė visas viltis į Berlyno Kino mokyklą, tačiau “sistema” pakirpo sparnus.
R.W.Fassbinder nenustojo kurti. Pats vaidino savo mėgėjiškuose filmuose, taip pat susipažino su tuo metu sekretore dirbusia Irm Hermann, kuri išbuvo jo mūza, artima drauge ir aktore 24-as juostas. Vėliau prisidėjo motina. Su profesionalia vaidyba pirmą kartą režisierius susidūrė teatre, ten įgavo neįkainojamos patirties ir tuo pačiu susipažino su Hanna Schygulla, savo svarbiausia aktore, kurią po to išgarsino per visą pasaulį. Jos dėka R.W.Fasbinder’is pakrypo į teatrą.
Teatre R.W.Fasbinder’is ir susirinko didžiąją dalį savo ištikimos trupės. Jau tada, dirbdamas teatre, pasirinkdavo rasizmo, neapykantos, seksualinės prievartos temas. Pirmasis jo paties parašytas ir režisuotas spektaklis “Katzelmacher” puikiai atvaizdavo šias problemas. Dvidešimties minučių įtampos ir situacijų pilna vaidyba parodo santykius tarp Bavarijos kaimiečių ir Graikų emigranto darbininko, kuris sukelia neįsivaizduojamą neapykantą tarp kaimo vyrų ir tokį patį susižavėjimą tarp moterų.
Situacija, jausmai, vidinė žmogaus kova su savim, beprotybė — R.W.Fasbinderio arkliukai. Beveik visi herojai įkūnija kurią nors jo paties gyvenimo ar asmenybės dalį. Tokiuose kino juostose kaip “Querelle” ar “Die Bitteren Tränen der Petra von Kant” galvosi apie vargšės Petros ar chaotiško Querelle tikruosius jausmus ir jų problemų kompleksiškumą, visai pamiršdamas, kad jų situacijos heteroseksualiam žmogui turėtų būti atstumiančios ir gal net kai kuriais atvejais nepriimtinos. Būtent tai ir sužavėjo mane R.W.Fassbinderio kūryboje, virtuoziškai atrodytu chaotiškose situacijose sutelkti žiūrovo dėmesį į pagrindinius dalykus.
“Kinas man buvo šeimyninis gyvenimas, kurio niekada neturėjau namie” — R.W.Fassbinder apie vaikystę.
Kai užsienio kino kritikai aplodismentais iškeldavo R.W.Fasbinder’į į kino genijus, tik tada Vokietijos pradėdavo žiūrėti į jo pusę. Jiems nepatiko režisieriaus ekscentriškumas, skandalingi pasirodymai televizijoje, radijuje.
Fenomenali asmenybė negalėjo nekurti, neatspindėti savęs nors vienoje juostoje, visur jaučiamas išskirtinis R.W.Fasbinder’io prieskonis.
Jeigu dar nesate susipažinę su jo kino filmais, siūlyčiau pradėti nuo jau minėtų “Querelle” ir “Die Bitteren Tränen der Petra von Kant”(Karčios Petros von Kant ašaros).
Abiejose juostose išskirtinai jaučiama teatro įtaka. Veiksmas vyksta lyg scenoje, visa aplinka tyčia padaryta taip, kaip daromos teatro dekoracijos. Scenografija taip pat labai panaši į teatralinę.
Taip pat būtinai pažiūrėkite “Satansbraten”, jeigu norite arčiau pažinti R.W.Fasbinder’io asmenybę.
Iš tikro pritrūkau žodžių, tikriausiai viskas labiau pasąmonės ir jausmų lygyje. Reikia tiesiog pamatyti pačiam ir susižavėti arba pradėti nekęsti, nes susidūrus su tokia asmenybe lieka tik du pasirinkimai, manau abejingu būti negali. Pradėjęs nuo vos keleto minučių filmų ir pasiekęs 930-ies šedevrą, R.W.Fassbinder’is pats pripažino, kad dabar jau įvaldė savo amatą.
Gan kuklus pavadinimas “amatas”…
R.W.Fassbinder’is mirė perdozavęs migdomųjų ir kokaino 1982-ais. Paskutinė juosta skirta jo meilužiui Salem’ui, vaidinusiam “Angst essen Seele auf” juostoje, vėliau pasikorusiam kalėjime. Ji vadinosi “Querelle”.
Iš tikro, galima sakyti, kad R.W.Fasbinderio gyvenimas buvo raktas į jo kino filmus, tik sužinojus režisieriaus gyvenimo detales galvoje susiklijuoja visos jo nufilmuotos juostos sudarydamos, chronologiškai teisingą, bet tuo pačiu chaotišką, persipynusį siužetą, su tokia vat pabaiga.
P.S.
Jei išdrįsi