“Don’t punish me
For wanting your love inside of me
And I find Hitler in my heart
From the corpses flowers grow“
(Antony and the Johnsons “Hitler in my heart”)
Jei manote, kad D.R.Kiplingo katinas buvo keistas ir vienišas, pamėginkite įsivaizduoti, koks vienišas turi jaustis berniukas, pasimetęs savo seksualume, ir kokiu keistu esant jį suvokia visuomenė…
Dvejonės tarp vyriškumo ir moteriškumo, t.y. savo lytinio tapatumo nesuvokimas, tikrai neprilygsta moteriškoms dvejonėms — turėti ilgus ar trumpus plaukus, vyriškoms — kokį automobilį vairuoti ar vaikiškoms — “kuo būsiu, kai užaugsiu?”. Tiesa, būdamas vaikas Antony‘s iš tiesų ko gero nemažai svarstė kuo jam tapti. Dainų tekstai puikiai įkūnija šias atlikėjo dvejones ir leidžia priartėti prie kito, be galo neeilinio asmens išgyvento vidinio pasaulio konflikto:
“One day I’ll grow up, I’ll be a beautiful woman
One day I’ll grow up, I’ll be a beautiful girl
But for today I am a child, for today I am a boy“
(Antony and the Johnsons ” For Today I Am A Boy”)
Antony‘s Hegarty (“Antony and the Johnsons” siela, vokalas, klavišininkas): „Štai ką reikia daryti, jei esi TOKS — tapti dainininku.”.
Dėl pakankamai nesėslaus šeimos būdo — sulaukęs 11-kos, paauglys jau buvo gyvenęs ir Chichester‘yje (Vakarų Saseksas (Anglijos grafystė)), ir Amsterdame, ir San Chosė, kol pagaliau „nusėdo” Kalifornijoje. Antony‘s pakeitė ne vieną mokyklą ir ne kartą išgyveno socialinę atskirtį dėl buvimo kitokiu. O išsiskyrė iš minios jis ne vien išvaizda. Kas, jei ne menas, taip puikiai derėtų prie išskirtinių fizinių duotybių? O gal šios duotybės dera prie meno?
1990-aisiais metais Antony‘s iškeliavo į Niujorką pašaukimo ieškoti ir, aišku, rado. Pradžioje manė, kad tas pašaukimas — teatras. Tuomet subūrė trupę, režisuodavo siurrealistinius pasirodymus ir pats juose vaidindavo, tai buvo puiki proga pademonstruoti dar vaikystėje įvaldytą talentą groti klavišiniais.
Trupė vadinosi „Black Lips Performance Cult”. Pasirodymai, tiesa, spinduliavo avangardine tematika. Neretai vyrai buvo perrengiami moterimis ir atvirkščiai. Nebuvo vengiama jokių temų, jokių siužetų. Aktoriai ryškiaspalviai — tikros “personos”, net noir (juodai baltas kinas) filmuotose juostose neįmanoma nepastebėti be galo gausaus kolorito.
Su laiku vaidinimai padėjo Antony‘iui parodyti savo ne tik kaip režisieriaus, aktoriau ir muzikanto gabumus. Jis ėmė dainuoti. Dainavo savo kūrinius, kurie buvo ne tik pastebėti, bet ir įvertinti. Įvertinti ypač teigiamai. Tačiau apie tai šiek tiek vėliau. Prieš tai reikėtų paminėti, kad dalis trupės “The Black Lips” virsmų metu tapo tiesiog Johnsons ir su Antony‘iu sudarė puikų muzikinį kolektyvą — “Antony and the Johnsons”. Viso Johnsons‘ų yra šeši, Antony‘ių, žinoma, vienas. Tačiau Antony‘is itin šilta asmenybė, todėl nesunkiai randa bendrą kalbą su kitais atlikėjais. Jau yra dainavęs su Bjork, Cocorosie ir keletu kitų.
Šiuo metu Antony‘s Hegarty ‘as jau yra sulaukęs 37-erių. Todėl ir kūrinių sąrašas jau gana platus, bet, asmeniškai aš, viliuosi, kad tikrai ne baigtinis.
Diskografija:
Albumai:
• Antony and the Johnsons (Durtro, 2000; Secretly Canadian 2004)
• I Am a Bird Now (Secretly Canadian, February 2005) #5 UK
• The Crying Light (Secretly Canadian, to be released in 2008)Singlai:
• I Fell In Love With A Dead Boy (Durtro, January 2001; reissued on Rebis Music, 2006)
• Calling For Vanished Faces/Virgin Mary 7″ (Durtro, May 2003) (Split single with Current 93; Limited to 500 copies)
• The Lake (Secretly Canadian, November 2004)
• Hope There’s Someone (Secretly Canadian, June 2004) #44 UK (charted in 2005)
• You Are My Sister (Rough Trade, November 2005) #39 UKGyvo garso koncertų įrašai:
• Live at St. Olave’s (Durtro, May 2003)
Trumpai grįžkime prie apdovanojimų. Taigi Didžiojoje Britanijoje albumas „I Am a Bird Now” pripažintas geriausiu 2005 metų albumu ir apdovanotas vienu prestižiškiausių muzikos pasaulyje „Mercury” prizu, suteikiamu ne už pardavimus, bet už originalumą bei kūrybiškumą. Ši muzika kuriama ne dėl didesnio pelno, bet dėl to, kad “širdis dainuoja”. O dainuoja ji laimę arba bent jau gerą dozę ironijos.
“I am very happy
So please hit me
I am very very happy
So come on hurt me
I’ll grow back like a Starfish “
(Antony and the Johnsons ” Cripple and the starfish”)
Gero klausymosi…
Jei išdrįsi