Konceptualizmas. Su kuo ir kada Jis Valgomas?

Šian­die­ni­niame meno (ir ne tik) pasau­lyje kon­cep­tu­alizmo ter­minu žong­li­ruo­jama taip daž­nai, kad jau­čiu pareigą pri­minti tik­rą­sias šios meno sro­vės išta­kas ir nekelti berei­ka­lin­gos pai­nia­vos. Taigi siū­lau vadinti daik­tus (šiuo atveju — reiš­ki­nius ir pro­ce­sus) tik­rai­siais jų vardais.

Tikrojo kon­cep­tu­alizmo kles­tė­jimo ir sklai­dos lai­ko­tar­pis tęsėsi vos ket­ve­rius metus: nuo 1968 iki 1972 metų. Nuo šios datos pra­ėjo apie 40 metų, taigi ar neklys­tame šian­die­nos menui kli­juo­dami kon­cep­tu­alizmo eti­ketę? Iš tiesų meno teo­re­ti­kai, kri­ti­kai ir isto­ri­kai, ko gero, daž­niau gin­či­jasi ne dėl pačio meno, kaip objekto, o dėl ter­minų, kaip jį vadini.
Koncepciją turi ir gali turėti (bet nepri­valo) dau­ge­lis meno kūri­nių. Konceptualistai nebuvo pir­mieji sugal­voję, jog menas gali/​turi turėti vidinę prasmę, požiūrį į kokius nors reiš­ki­nius, savitą pro­cesų, lai­ko­tar­pių sam­pratą. Už meno kūri­nių „nugarų” papras­tai stovi meni­nin­kai, kurie savo veik­los suma­nymo plano įgyven­di­nimą ir vadina kon­cep­cija. Su tuo nesu­tikti būtų mažų mažiau­siai nelo­giška. Taigi viena jau aišku, šiuo­lai­ki­nis menas gali būti kon­cep­tu­alus, tačiau vadinti jį kon­cep­tu­alizmu būtų papras­čiau­sias melas.

Konceptualusis menas sava­ran­kišku judė­jimu tapo 7-​ojo dešimt­me­čio pabai­goje ir 8-​ojo dešimt­me­čio pra­džioje. Tuomet jį daž­nai vadino idė­jos ir infor­ma­ci­jos menu. Esminis kon­cep­tu­a­liojo meno prin­ci­pas tas, kad realų kūrinį sudaro idė­jos arba sąvo­kos. Visoms kul­tū­roms, pra­de­dant nuo pir­mykš­čių bend­ruo­me­nių ir bai­giant šių dienų, kai kurių post-​postmodernia vadi­nama visuo­mene, buvo (ir tebėra) įprasta meno kūri­nius kalti iš akmens, mar­muro, lip­dyti iš molio ar gipso, lieti iš bron­zos, aukso, tapyti ant drobių, popie­riaus, skap­tuoti iš medžio ir taip toliau. Ir štai vieną dieną pasau­liui siū­loma pati­kėti menu „iš nieko”. Kraštutiniais atve­jais kon­cep­tu­alu­sis menas apskri­tai atsi­sako fizi­nio objekto. Menas konst­ruo­ja­mas ir gene­ruo­ja­mas tik iš min­čių ir idėjų, jis tampa dematerializuotas.

Visa ko pra­džia galime vadinti pran­cūzo Marcel Duchamp kūri­nius. Abejodamas šimt­me­čiais nusi­sto­vė­ju­sio­mis meno tai­syk­lė­mis, teik­da­mas pir­me­nybę idė­jai, o ne tra­di­ci­niams sti­liaus ir gro­žio suvo­ki­mui, Marcel Duchamp užsi­ga­ran­tavo kon­cep­tu­a­liojo meno pra­di­ninko vardą. Tai ir yra didžiau­sias šio meni­ninko indė­lis kon­cep­tu­aliz­mui, kadangi Dadaizmo kryp­tis jam tapo arti­mesnė ir vėliau jis akty­viai veikė būtent šiai meno kryp­čiai. Menininko gar­siau­sias kūri­nys, tapęs jo vizi­tine kor­tele yra skulp­tūra “Fontanas”, pada­ryta iš apversto vyriško pisu­aro, nutrina ribą tarp meno ir ne meno, taip pat kves­tio­nuoja viešo bei pri­va­taus gyve­nimo kate­go­ri­jas. Ar jos apskri­tai išlieka? Tuomet nedaug rašyta ir domė­tasi apie tą neįp­rastą, 1917 m. pri­sta­tytą Niujorke, skulp­tūrą, Ji nie­kad nebuvo demonst­ruo­jama ir žinoma tik iš nuo­traukų ir penk­tame dešimt­me­tyje pada­ry­tos jos kopi­jos. Bet fak­tas, kad apie tai kal­bame šian­dien, įpra­smina meno ir idė­jos simbiozę.

Vis dėlto, kon­cep­tu­a­liojo meno pro­ver­žis 7-​ojo dešimt­me­čio pabai­goje sie­ti­nas su neo­da­daistų kūri­niais ir poel­giais. Iris Clert telegrama-​portretas pui­kiai atspindi vieną iš kon­cep­tu­alizmo esmių — dema­te­ria­lumą. Tad nuo šiol meno pag­rin­das galėjo būti pats kūry­bi­nis suma­ny­mas, idėja, pro­jek­tas. Menas gali būti patei­kia­mas žodžiais, tech­ni­niu pie­ši­niu, foto­gra­fija, doku­men­tais ir, be abejo, telegrama.

Italas Piero Manzoni pri­ga­mino 90 nedi­de­lių (30 g.) vie­nodų gel­to­nos spal­vos skar­di­nių su užrašu „Merde d’Artiste. CONTENU NET GR 30. CONSERVES AU NATUREL” ir dalijo visiems pano­ru­siems jį įsigyti. Kas buvo jų viduje — isto­rija nutyli, vis dėlto, lakią vaiz­duotę turin­tys skai­ty­to­jai ko gero jau užuo­džia „ste­buk­lin­go­sios” dėžu­tės turinį.
Šiuos „kon­cer­vus” išra­din­ga­sis meni­nin­kas paga­mino ne gro­žė­ji­muisi, o nusprendė par­duoti juos. Kiekvieną. „Menininko šūdo” skar­dinę Piero Manzoni įkai­nojo tuo­me­ti­nė­mis aukso kai­no­mis (apie 1,12 $ už gramą).

Iris Clert gale­ri­joje Paryžiuje 1958 m. kitas meni­nin­kas Yves Klein meno objektu siūlo vadinti tuš­tumą. Performansas „Tuštuma” atrodė maž­daug taip: prie įėjimo į gale­riją paro­dos lan­ky­to­jai gavo po taurę ryš­kiai mėly­nos spal­vos kok­tei­lio ir žengė pro duris… į tuš­tumą. Taip, gale­rija buvo visiš­kai tuš­čia. Menininkas ne tik parodė, bet ir par­da­vi­nėjo tuš­tumą. Savo „nema­te­ria­lią­sias zonas” jis par­da­vi­nėjo už auksą. Visą gautą auksą vie­šai išmetė į Seną, kurį pasi­gavo galinga upės tėkmė.

Neabejotinai vienu gar­siau­sių (o gal­būt ir pačiu gar­siau­siu) kon­cep­tu­alizmo atstovu galime vadinti ame­ri­kietį Joseph Kosuth. Jo kūry­boje buvo gausu teksto: greta arba vie­toje objekto pateik­davo jo žodinį enciklo­pe­dinį api­bū­di­nimą. Šitaip jis parodė „kėdę”, „meną” ir kt. „Kėdė” — šį kūrinį sudaro medinė kėdė, kėdės nuo­trauka ir foto­gra­fiš­kai išdi­din­tas kėdės api­brė­ži­mas iš žodyno — trys lygia­ver­tės dalys, suda­ran­čios kūrinį.
Menininkas klau­sia žiūrovo, kuriame iš to tre­jeto rei­kia ieš­koti tik­ro­sios daikto tapa­ty­bės — pačiame daikte, jo atvaizde ar apraše? Ar ją galima rasti vie­name iš jų, visuose ar galų gale nė vie­name? Taigi vie­toj užbaigto meno kūri­nio iš esmės eks­po­nuo­jami eski­zai, ofi­cia­lūs raš­tai arba inst­ruk­cijų teks­tai, ska­ti­nan­tys žiūrovą veikti patį. Joseph Koshut mes žinome ir kaip kon­cep­tu­alizmo teo­re­tiką. Manifeste “Menas filo­so­fi­niu požiū­riu” jis rašė: „Vienintelis meno patei­si­ni­mas yra menas. Menas api­brė­žia meną”. Jo teo­ri­jos kilo iš domė­ji­mosi ling­vis­tine ana­lize ir struk­tū­ra­lizmu, kas ir atsi­spindi jo kūryboje.

Postmodernistinio meno rūšis, idėjų menas, jau 7 dešimt­me­tyje buvo pra­dė­tas vadinti kon­cep­tu­alizmu ame­ri­kie­čių dai­li­ninko Sol Le Witt dėka. Įsiga­lė­jęs dai­lės kryp­ties pava­di­ni­mas sėk­min­gai liu­dija jo esmę: kūri­nio atli­ki­mas yra ant­ra­ei­lis daly­kas — pir­moje vie­toje atsi­du­ria pag­rin­di­nis suma­ny­mas ir idėja. Nors Sol Le Witt pir­miau­sia reiš­kėsi kaip mini­ma­lis­tas, jis buvo ryš­kus kon­cep­tu­a­lio­sios for­mos šali­nin­kas.
Struktūra — vie­nas svar­biau­sių jo kūry­bos leit­mo­tyvų, jo idėjų pag­rin­das. Pats meni­nin­kas savo dar­bus lin­kęs vadinti “struk­tū­ro­mis”, ne “skulp­tū­ro­mis”. Jo kūri­niuose įkūny­tas ryšys tarp tapy­bos ir skulp­tū­ros, tarp vaiz­di­nio ir objekto, tarp plokš­tu­mos ir turi­nio, tarp atvirų rit­mi­nių struk­tūrų ir uždarų sta­tiškų formų. Tuo galite įsiti­kinti patys atvykę į „Europos parką”, kuriame pasta­ty­tas 5 metrų aukš­čio ir 12 metrų plo­čio griež­tai geo­met­ri­zuo­tas Sol Le Witt kūri­nys iš betono blo­ke­lių pava­di­nimu „Dvigubo nega­tyvo pira­midė”. Sol Le Witt parašė ori­gi­na­lių apybraižų apie kon­cep­tu­alųjį meną. 1969 m. straips­nyje „Paragrafai apie kon­cep­tu­alųjį meną” jį nusako kaip „sukurtą žiūrovo pro­tui, o ne akiai ar jaus­mams sudo­minti” ir užtik­rin­tai tei­gia, jog „pati idėja, nors ir nema­toma, yra toks pat meno kūri­nys kaip ir užbaig­tas produktas”.

Pasinaudokime Joseph Korshut meto­do­lo­gija ir atsi­vertę Tarptautinių žodžių žodyną tarp gau­sy­bės „-izmų” sura­skime žodį „kon­cep­tu­aliz­mas”. Matome štai tokį paaiš­ki­nimą: kon­cep­tu­aliz­mas [pranc. con­cep­tu­alisme] 1. nomi­na­lizmo atmaina, aiš­ki­nanti, kad bend­ro­sios sąvo­kos egzis­tuo­jan­čios ne pačios savaime tikro­vėje (kaip teigė rea­lis­tai), o tik žmogaus prote; 2. XX a. vidu­rio moder­nis­ti­nės dai­lės kryp­tis; būdinga idėjų, kon­cep­cijų suab­so­liu­ti­ni­mas, vaiz­din­gumo, daik­tiš­kumo neigimas.

Džiaugiuosi, jei bent vie­nam skai­ty­to­jui iškilo klau­si­mas, kodėl konk­re­tus straips­nyje apta­ri­nė­ja­mos sąvo­kos paaiš­ki­ni­mas, t.y. neabe­jo­tina tiesa, dekla­ruo­jama tik pas­ku­ti­nėje pastrai­poje. Taigi žody­nas mums sako, kad kon­cep­tu­aliz­mas yra:
a) XX a. vidu­rio moder­nis­ti­nės dai­lės kryp­tis
b) idėjų, kon­cep­cijų suab­so­liu­ti­ni­mas
c) vaiz­din­gumo, daik­tiš­kumo nei­gi­mas
Teisus buvo Sol Le Witt‘as, ar, vis dėlto, klydo teig­da­mas, jog talen­tingo dai­li­ninko, įkūni­jan­čio savo mintį matomu pavi­dalu, visi žings­niai įdomūs, o min­tis, net ir neįga­vusi matomo pavi­dalo, yra tiek pat meno kūri­nys, kiek ir užbaig­tas daik­tas, palieku spręsti jums, mie­lieji meno vartotojai.