Londonietiška Graphic Thought Facility

2007 metais ši gra­fi­nio dizaino kom­pa­nija savaitraš­čio The Guardian buvo įtraukta į „Top 50 hottest” Didžiosios Britanijos dizaino žvaigž­džių sąrašą, o The International Herald Tribune ją kartu su M/​M Paris ir Experimental Jetset įvar­dino, kaip vieną įtakin­giau­sių šio meto gra­fi­nio dizaino kom­pa­nijų. Ji sie­jama su tokiais gar­siais var­dais kaip Marks & Spencer, the Design Museum in London, Frieze, The Tate Britain. GTF– Graphic Thought Facility.

Graphic Thought Facility kom­pa­niją 1990 metais Londone įkūrė trys buvę the Royal College of Art stu­den­tai Andrew Stevens, Paul Neal ir Nigel Robinson (kurį vėliau pakeitė Huw Morgan). Pačioje fir­mos egzis­ta­vimo pra­džioje dau­giau­siai GTF dizai­ne­riai kūrė pro­jek­tus savam draugų ratui, kurio didžiąją dalį sudarė žmonės taip pat baigę The Royal College of Art, o šian­dien GTF neap­si­ri­boja siaura veik­los sri­timi ir bando save dau­ge­lyje iš esmės skir­tingų sferų.

Jie save eks­p­lo­a­tuoja tiek dvi­ma­t­ėje, tiek tri­ma­t­ėje erd­vėje: pra­de­dant baldų ir inte­rjero akse­su­arų pre­kyba užsi­iman­čios Habitat kom­pa­ni­jos iden­ti­tetu ir bai­giant neo­ni­nė­mis pro­teinų struk­tūrą imi­tuo­jan­čio­mis konst­ruk­ci­jo­mis, skir­to­mis lab­da­rin­gai The Welcome Trust orga­ni­za­ci­jai. Jie su tokiu pačiu atsi­da­vimu gamina masiš­kai tira­žuo­jamą dizainą, pavyz­džiui, jau minė­tai Marks & Spencer kom­pa­ni­jai, ir kuria tokius kon­cep­tu­alius pro­jek­tus kaip beto­ni­niai ant­ka­piai gyvūnėliams.

Norėdama atrasti kur slypi GTF sėkmė, pasi­do­mė­jau jų “dizai­ne­riška” filosofija.

Turbūt mums sunku įsivaiz­duoti, bet kom­pa­ni­jos gimimo lai­kais dar nebuvo išplitę tokie dabar ele­men­ta­rūs daly­kai, kaip e-​mailai ar Adobe kom­pa­ni­jos pro­duk­tai, taigi GTF teko įdomu­mas per­gy­venti kom­piu­te­rinę revo­liu­ciją ir dabar joje pilnu pajė­gumu dir­bama Mac’ais bei tokio­mis prog­ra­mo­mis kaip Photoshop, Illiustrator ir Indesign. Vis dėlto, kaip ir dau­guma šią revo­liu­ciją per­gy­ve­nu­sių kūrėjų, GTF dizai­ne­riai išlaiko tam tikrą skep­ti­cizmo kri­slelį visa­ga­lių kom­piu­te­rių atžvil­giu, iškel­dami pavir­šiun didelę šių dienų prob­lemą, jog dau­gėja “dizai­ne­rių”, manan­čių, kad užtenka šiek tiek mokėti val­dyti kom­piu­terį ir tu– jau dizai­ne­ris. Todėl nors jų kom­pa­ni­joje ir pri­pa­žįs­tama, jog išsi­vys­čiusi tech­no­lo­gija paleng­vina darbo pro­cesą dau­ge­liu atžvil­gių, svar­biau­sia gran­dimi pro­jekto gimime išlieka stip­rios idė­jos gene­ra­vi­mas, pasie­kia­mas per ” svei­kus gin­čus” “brains­tor­mingų” metu.

Kiekvieno Graphic Thought Facility kom­pa­ni­jos pro­jekto esmė glūdi suge­bė­jime užčiuopti tokį rekla­muo­jamo pro­dukto ar reiš­ki­nio aspektą, kuris suge­bėtų pasiekti tiks­linę audi­to­riją suvir­pi­nant kaž­ko­kius žmogiš­kus jaus­mus. Kompanijai Habitat– tai mei­lės savam būs­tui dekla­ra­vi­mas, išreikš­tas per “širde­lės name­lyje” logo­tipą, o, pavyz­džiui, Shakespeare’s Globe teat­ras, pavaiz­duo­tas supla­kant teatro isto­riš­kumą su šian­die­ni­niu moder­niu gyve­nimo būdu tik­rai, atrodo, tampa šiek tiek arti­mes­nis šiuo­lai­ki­niam žmogui.

Po stip­rios kon­cep­ci­jos vie­nas pag­rin­di­nių jų kom­pa­ni­jos tikslų yra kiek­vie­name pro­jekte nau­doti skir­tingą, būtent tą pro­jektą geriau­siai vizu­a­li­zuo­jan­čią meninę kalbą, o ne atvirkš­čiai, visuose savo dar­buose nau­doti savitą tik jų kom­pa­ni­jai būdingą braižą. Šį tei­ginį pui­kiai iliust­ruoja olandų dizai­ne­rio Tord Boontje knyga, kurios dizainą, nustebsime, kūrė ne pats olandų dizai­ne­ris, kaip tik­rai atrodo iš pirmo žvilgs­nio, o būtent GTF.

Kita GTF kom­pa­ni­jos stip­rioji pusė– jų pui­kus nusi­ma­ny­mas tech­no­lo­gi­niuose daly­kuose bei nebi­jo­ji­mas eks­per­i­men­tuoti su neįp­ras­to­mis medžia­go­mis. Pavyzdžiui, vėl grįž­tant prie Boontje kny­gos, plona marlė, kuri papras­tai nau­do­jama kny­gos įrišime, šiuo atveju atsi­dū­rusi ant vir­še­lio atrodo labai įdomiai ir estetiškai.

GTF pabrė­žia, jog skir­tin­gai nuo dau­ge­lio kitų kom­pa­nijų, jie turi nusi­sta­tymą, jog geriau­sia pro­jekto metu yra tobu­linti vieną idėją, o ne keletą galimų, nes jų žodžiais tariant:

” Unless you have eight great ideas and you hone­stly can’t decide among them, I think you’ve always got one that you’re rea­lly con­vin­ced about.” [ Aš manau, kad visada pats kūrė­jas turi vieną idėją, kuria pats tiki labiau­siai, na nebent išsky­rus tuos atve­jus, kai yra aštuo­nios pui­kios idė­jos, ir sunku išsi­rinkti geriausią.]

Vis dėlto, jie nėra labai kate­go­riški ir, kai pasi­taiko klien­tas, kuris nesu­tinka su tokiu jų požiū­riu ir rei­ka­lauja dau­giau alter­na­tyvų arba apskri­tai pats nežino ko nori ir bando atrasti save pasi­tel­kus dizaino pro­cesą, jie nusi­lei­džia ir kuria iš naujo, bet vėlgi iki tam tik­ros ribos, kurią per­žen­gus tie­siog pri­ei­nama prie išva­dos, jog šis klien­tas ir ši kom­pa­nija negali konst­ruk­ty­viai bendradarbiauti.

Na, o har­mo­ningų kli­ento ir jų kom­pa­ni­jos san­ty­kių api­brė­ži­mas yra visiš­kai papras­tas ir įpras­tas: abi­pusė pagarba, pasi­ti­kė­ji­mas kom­pa­ni­joje dir­ban­čių spe­cia­listų kom­pe­te­tinga nuo­mone ir tie­siog pozi­tyvi, linksma aura. Kad jiems sekasi šią teo­riją pri­tai­kyti prak­ti­koje byloja jų kli­entų atsiliepimai:

” They’re bril­liant. And they are all happy, bright cha­rac­ters whose com­pany you enjoy. We like that.” (Marks & Spencer atsto­vas Rodney Mylius) [ Jie yra nuo­sta­būs. Laimingos, švie­sios asme­ny­bės, kurių kom­pa­ni­joje jau­tiesi gerai. Mums tai patinka.]

Beje, nors straips­nyje minimi keleto “kompanijų-​gigančių” var­dai, GTF visgi labiau mėgsta dirbti su mažes­nė­mis kom­pa­ni­jo­mis, nes Huw Morgan žodžiais:

” We do loads of stuff with smal­ler cli­ents and that‘s rea­lly fun because you‘ve always got direct con­tact.” [Mes daug dir­bame su mažes­niais klien­tais ir tai tik­rai smagu, nes tuo­met visą laiką yra palai­ko­mas arti­mes­nis tie­sio­gi­nis kontaktas.]

Kaip būdinga sėk­min­goms savo vertę žinan­čioms kom­pa­ni­joms GTF, kaip patys tei­gia, daž­nai tiek mažiems, tiek dide­liems užsa­ko­vams sako „ne”, nes jų manymu, labai svarbu palai­kyti ati­tin­kamą dizaino kokybę, o ne dirbti vien tik dėl mate­ria­li­nės gero­vės, kas įmanoma tik atsi­ren­kant savo požiū­riu pri­im­ti­nus klientus.

Na, ir pabai­gai, įpras­ti­nis klau­si­mas: kas gi įkvėpė ir pas­ka­tino imtis savo amato GTF dizai­ne­rius? Tikėdamasi, kad gal­būt kaž­kam pavyks taip pat sėk­min­gai „įsikvėpti” atsklei­džiu Huw Morgan, Andrew Stevens ir Paul Neal įkvė­pimo šalti­nius: škotų roko gru­pės Simple Minds kom­pak­ti­nių diskų dėžu­tės, sukur­tos britų gra­fi­kos dizai­ne­rio Malcolm Garrett, TDK kor­po­ra­ci­jos kase­čių dizai­nas, kny­gos ir žaislai iš vai­kys­tės ir anglų meni­nin­kas David Hockney.