“Pelenai ir Sniegas” Gregory Colbert Meditacinė Kelionė

Iškarto per­spėju ar tai ginuosi, kad tai nebus apra­šy­mas apie eilinį lau­ki­nės gam­tos foto­grafą, nes aš pats nesu tokių mėgė­jas. Mane žavi tas jaus­mas kai pama­tai išimtį, atro­dytų, tau nebe­su­ke­lian­čiuose jokių emo­cijų daly­kuose. Ilgai ieš­ko­jau prieš porą metų pames­tos šio foto­grafo pavar­dės, kad galė­čiau jus taip pat panar­dinti į pilną har­mo­ni­jos ir išmin­ties jo pasaulį.

Gimęs 60-​aisiais Toronte, Kanadoje ir pra­dė­jęs savo karjerą nuo doku­men­ti­nių filmų Paryžiuje, G.Colbert’as dabar vie­nas iš labiau­siai ver­ti­namų meni­nės foto­gra­fi­jos atstovų. Iš tikro tai visai nesvarbu. manęs tik­rai nesu­do­mintų tokia įžanga, “let the pic­tu­res talk”, o aš tie­siog pasi­da­lin­siu tuo kas asme­niš­kai mane palietė G.Colbert’o kūryboje.

“Ashes and Snow”

Ciklas, pro­jek­tas, filo­so­fija, poe­zija, reli­gija, muzika. Net neži­nau kaip tei­sin­gai pava­dinti tai, tik­riau­siai todėl, kad “Pelenai ir Sniegas” sutal­pina viską į vieną bendrą visumą, įtrau­kian­čią į tranzo būseną. Aš visada lai­kiausi tos nuo­mo­nės, kad geram kūri­niui turi būti ir gera dirva, patei­ki­mas, todėl nudžiu­gau netik pama­tęs, bet dar per­skai­tęs ir išgir­dęs “Ashes and Snow”.

Šį kūrinį sudaro nuo­trau­kos, meninė video medžiaga, muzi­ki­nis fonas ir novelė. Viskas bend­rai sudaro toli­mos, ilgos, kaž­kada seniai įvyku­sios kelio­nės įspūdį nublu­kintą ir išde­gusį sepi­jos tonu kaip foto­grafo nuotraukos.

Autorius mus patal­pina į išgal­votą isto­riją, lyg būtume jos vei­kė­jai ir tuo pačiu skai­ty­tume kla­jūno laiš­kus siųs­tus žmonai 365 die­nas, kas­dien po vieną. Taip, tai žmogaus išvy­ku­sio į dva­sinę kelionę istorija.

“Laiškas 68″

“Banginių pul­ke­lis gulėjo ant jūros lyg ilgas atsi­lo­šęs Buda. Mano sesuo ir aš pri­glau­dėme savo ausis prie val­ties dugno, kad galė­tume klau­sy­tis jų dainų.

Mes atsi­grę­žėme į mano senelį ir paklau­sėme, “Ką reiš­kia jų dainos?”

“Banginiai dai­nuoja ne todėl, kad turi atsa­kymą,” pasakė jis.
“Jie dai­nuoja, nes turi dainą.” “

Stebint lėtai nar­dan­čio žmogaus ir dramb­lio ar ban­gi­nio povan­de­ninį šokį lydimą ramios medi­ta­ci­nės garsų sekos apima įvai­riau­sios min­tys, visiš­kai nesi­stebi tokiu keistu regi­niu. Pasąmonėje nujauti, kad tai yra natū­ralu, žmogus ir gamta harmonijoje.

Atrodo lyg tie žmonės iš kito pasau­lio, jie rado kalbą su tais mil­ži­nais, kurie yra taip pat mūsų pla­ne­tos vai­kai. Ir kas įdomiau­sią, jie saugo gilesnę išmintį negu mes, šio pasau­lio val­do­vai. Nenoriu skam­bėti per­dė­tai, lyg fana­ti­kas gyvūnų mylė­to­jas, toks tik­rai nesu, bet įsiklau­sau į pra­smin­gus žodžius.

“Laiškas 7″

“Laikų pra­džioje dan­gus buvo užpil­dy­tas skrai­dan­čių dramb­lių. Per sun­kūs savo spar­nams, jie kar­tais kris­davo pro medžius ir gąs­din­davo kitus gyvūnus.

Visi skrai­dan­tys pilki dramb­liai per­si­kėlė prie Gango ištakų. Jie sutarė nusi­mesti savo spar­nus ir apsi­gy­venti žemėje. Kai juos nusi­metė, mili­jo­nai sparnų krito ant žemės, snie­gas juos uždengė, taip gimė Himalajai.

Mėlynieji dramb­liai nusi­leido jūroje ir jų spar­nai virto pele­kais. Jie yra ban­gi­niai, best­raub­liai van­de­nynų dramb­liai. Jų pus­bro­liai — laman­ti­nai, best­raub­liai upių drambliai.

Drambliai cha­me­leo­nai pasi­liko savo spar­nus, bet sutiko nie­kada dau­giau nenu­si­leisti ant žemės. Jie kei­čia savo plunksnų spalvą kiek­vieną dieną. Šian­dien jie žydrynė, o kada lyja perlų spalvos.

Kai minga, cha­me­leo­ni­niai dramb­liai visada gulasi toj pačioj vie­toj dan­guje ir sap­nuoja su viena pra­verta akimi. Žvaigž­dės, kurias matai naktį, yra nemirk­sin­čios mie­gan­čių dramb­lių akys, kurie miega su viena pra­merkta akimi tam, kad pri­žiū­rėtų mus.”

Autorius kalba netik apie žmogaus ir gam­tos gimi­ningą ryšį, bet ir apie meilę, ir mylimo žmogaus ilgesį, kas taip įtrau­kia beskai­tant, jog pats jauti tą bega­linį atstumą tarp šių žmonių, kurių vie­nas guli po žvaigž­dėtu dan­gumi pačiame pasau­lio krašte. Taip pat minimi vai­kys­tės, tėvų ir pri­si­mi­ni­mai iš pra­eito gyve­nimo, apmąs­tomi jau iš kitos per­spek­ty­vos, filosofiškai.

Gailiuosi tik vieno dalyko, kad netu­rė­jau gali­my­bės aplan­kyti taip pat pui­kiai paruoš­tos G.Colbert‘o “Ashes and Snow” parodos.

Pabaigai, kai jau per­žiū­rė­site viską ką patal­pin­siu žemiau, siū­lau būti­nai nueiti šia nuo­roda ir pajusti viska savo kailiu.

Malonaus knai­sio­ji­mosi ;)

Apie autorių:

Aleksandr Pasevin
Alekandr Pasevin yra Art Pit kūrybinis strategas bei dizaineris, atsakingas už organizacijos meninius sprendimus. Aleksandras taip pat aktyviai domisi naujosiomis technologijomis, jų sąsaja su kūrybiškumu bei panaudojimu kultūrinės organizacijos veikloje. Aleksandras nemėgsta ilgų diskusijų bei svarstymų ir dažnai greitai išsako savo... Skaityti toliau > >