Philip Jones Griffiths

Prieš kelias savai­tes, kovo 18 dieną, mirė vie­nas gar­siau­sių pasau­lyje Foto žurna­listų Philip Jones Griffiths ypač išgar­sė­jęs savo anti­ka­rine veikla ir nuo­trau­ko­mis pada­ry­to­mis vykus Vietnamo karui. Jis išleido pen­kias kny­gas kuriose pub­li­kuo­ja­mos nuo­trau­kos iš jo ilgų kelio­nių ir gyve­nimo etapų.

Po jo išleistų knygų žmonės (ypač ame­ri­kie­čiai) gavo gali­mybę iš tik­rųjų suvokti karo žiau­rumą, Amerikos karių negai­les­tin­gumą ir ištvir­kimą, bei nepa­tei­si­na­mus savo val­džios veiks­mus, kurie ir toliau atsi­kar­toja Irako kare. Stebina nuo­trau­kos, kuriose užfik­suo­tos tokios aki­mir­kos kaip motina su vaiku ant kelių prieš pat juos nušau­nant, 12 — 14 metų mer­gai­tės prieš savo norą nuo mažų dienų tapu­sios pros­ti­tu­tė­mis (3 nuo­trauka), šalia jų šmėkš­čio­jan­tys karių silu­etai, paplū­di­mių vaiz­dai, kuriuose vyksta links­my­bės su vie­ti­nė­mis mote­ri­mis, dau­gybė sužeistų ir nužu­dytų vaikų lavonų.. Pačios bai­siau­sios ir suke­lian­čios didžiau­sias emo­ci­jas nuo­trau­kos pasa­koja apie che­minį virusą “Agent Orange” (2 nuo­trauka), kurį Amerikos val­džia panau­dojo kare prieš Vietnamą. Šis viru­sas užklupo Vietnamiečius rūgš­čių lie­tu­mis, o jo pada­ri­niai jau­čiami iki šiol iš kar­tos į kartą — dau­gybė kūdi­kių apsi­gi­mimų, suau­gu­sių veidų ir kūno defor­ma­ci­jos — šie vaiz­dai, užfik­suoti nuo­trau­kose atrodo kaip iš kokio fan­ta­s­ti­nio siaubo filmo, net nesi­tiki, kad kaž­kur moti­nos susi­lau­kia tokių vaikų, apsi­gi­mi­mai ir defor­ma­ci­jos tapu­sios rea­lybe ir visa tai tik dėl “civi­li­zuo­tos” val­džios nuosprendžių.

Pats foto­gra­fas save inter­pre­tavo isto­ri­jos fik­suo­toju, kuri iš kar­tos į kartą turės pri­minti apie visą karo siaubą ir pada­ri­nius. Nuo 1966 iki 1968, vėliau vėl 1970 metais Philip Jones Griffiths gyveno Vietname lygiai tokio­mis pačio­mis sąly­go­mis kaip vie­ti­niai žmonės bei kariai taip rizi­kuo­da­mas savo gyvybe, 1971 metais visą savo rep­or­tažą jis pub­li­kavo kny­goje “Vietnam Inc”, kuri turėjo labai didelę įtaką Amerikos žmonėms. Knyga ir joje užfik­suoti įvykiai labai pakeitė visuo­me­nės požiūrį į Vietnamo karą (ypač Amerikoje).

“Jeigu bent kas nors Vašingtone būtų per­skai­tęs šia knygą, mes nebū­tume turėję Irako ir Afganistano karų”. — Noam Chomsky.

Būtų gerai, kad jie dar būtų paskaitę po 25 metų išėju­sią foto­rep­or­tažų knygą “Vietnam at Peace” (Vietnamas Taikoje), kurioje užfik­suo­tas dabar­ti­nių, ban­dan­čių atsi­gauti kartų gyve­ni­mas, pil­nas apsi­gi­mimų, siaubo ir bai­sių padarinių..

Fotografas turėjo lai­mingą vai­kystę, augo trijų ber­niukų šeimoje Velse (Anglija), mokėsi vie­ti­nėje mokyk­loje, 1961 metais jis susi­pa­žino su foto­grafu Ian Berry, pra­dėjo foto­gra­fuoti gar­siems žurna­lams ir laik­raš­čiams kaip “Town”, “Queen”, “Look”, “Life”, “McCalls”, “the Sunday Times” ir “New York Times”. Toliau dirb­da­mas freelancer’iu, daug keliau­da­mas ir galiau­siai gavęs užsa­kymą foto­gra­fuoti Jackie Kennedy ato­sto­gas jis sukaupė pakan­kamą fondą, kad galėtų įvyk­dyti savo pro­jektą Vietname.

Philip Jones Griffiths mirė Londone nuo vėžio. Prieš pat mirtį jis dar vis vykdė ir sugal­vojo daug naujų pro­jektų anti­ka­rine tema, taip pat išleido savo naują knygą “The Recollections”, kurioje pub­li­kuo­ja­mos nuo­trau­kos iš britų gyve­nimo 1950–1970 metais.

Gintarė Žitkevičiūtė
Apie autorių:
Gintarė Žitkevičiūtė
Gintarė Žitkevičiūtė yra Meno Duobės projektų kuratorė bei tinklaraštininkė, besidominti įvairiomis su kūrybiškumu susijusiomis tematikomis. Savo darbo strategijoje ji mėgsta gerą planavimą, dėmesį projektui, gilinimąsį į tematiką. Gintarės nuomone dirbti negalima su bet kuo, kurdama projektus ji kruopščiai renkasi žmones ... Skaityti toliau > >
Šis įrašas publikuotas kategorijoje: Vaizdas
Tavo Komentarų vieta Skaityk - Reaguok
Jei išdrįsi