Tuščių Vietų Užpildytojas

Jis toks, kuris atsliū­kina, pastato save į tuš­tumą, o po to egzis­tuoja taip ramiai, kad tuš­tuma nedrįsta net suk­ru­tėti ar išreikšti tylios pre­ten­zi­jos. Bet jis yra. Būna. Tarpsta. Pildančiai tarpsta, nes turi paskirtį neleisti tuš­tu­mai jaus­tis tuš­čia, neat­me­tant gali­my­bės, kad pats yra tuš­čias. Statiškai tuš­čias ir pil­nas kartu tuš­tu­mi­nėje bega­ly­bėje, kurioje išsi­trina dimen­sijų, turin­čių matą, ribos. Užpildytojas.

“Filler of Empty Places”/ “Lost in the Forest of Madness”

Originale — „The Filler of Empty Places”, vie­nas iš Andy Kehoe tapy­bos darbų ir tai, kas yra jame, tai, kas kyla ir sukas aplin­kui pama­čius. Čia, pasi­rodo, yra nema­žas kie­kis paslap­ties, kurios vis­tiek nega­lėsi išsukti pakan­ka­mai taip, kad suvok­tum ir lik­tum nepaliestas.

Tik kas tas Andy Kehoe? Ir čia dalinė paslap­tis. Bet paslap­tis glūdi Pensilvanijoje, JAV. Žinoma tiek, kad šis asmuo buvo jūros pirk­lio sūnus, per vieną atsi­ti­kimą nelai­min­gai išmes­tas į jūros pla­ty­bes. Netrukus pasiekė Galapagų salų krantą ir ten buvo išau­gin­tas bei visaip išauk­lė­tas igu­anų. Tada, po ilgoko laiko tarpo, dar paslap­tin­giau atsi­dū­ręs Amerikos žemyne ir įsitvir­ti­nęs iki šiol. Sako, kad visą laiką vaikšto zig­za­gais su tikslu išvengti kro­ko­dilo besi­kė­si­nan­čio į jo kūną ar smul­kių meteo­ritų, kurie kris­dami galėtų patai­kyti į jo galvą. Gyvena pasto­vioje vaikų ir skrai­dan­čių žaislų bai­mėje dar nuo tada, kai bandė iškelti aitvarą, įstri­gusį medyje, ir vos nežuvo pats. Štai toks yra Andy Kehoe.

“Finding Hope Here in the Clearing”

O jei rim­čiau, tai — tik­rai Andy Kehoe su savo paties kūry­bos nuo­tru­po­mis. Dailininkas ir iliust­ra­to­rius, padė­jęs netgi „New York Times”, bet labiau susi­tel­kęs ties savo­tiško sti­liaus tapyba.
Paskutinis taš­kas gyvai — dviejų per­sonų, bro­lių Andy Kehoe ir Ben Kehoe paroda „The Safest Place in the World” Čika­goje. Įdomu, kokia ta sau­giau­sia vieta? Nors aš jau įtariu…

“Good Thoughts Drift Elsewhere” /​“After the Flood, Trust Waivers”

Beje, toks jis ir tada, kai vil­tis ilsisi tyliuose lau­kuose, ir kai geros min­tys nuplau­kia kur nors kitur. Visuma, kuri dvel­kia keista ramybe, bet tokia tru­putį agre­sy­via ramybe, rodos, keti­nan­čia tuoj tuoj išsprogti tie­siai tau į pasą­monę, kai labiau­siai to nesi­tiki. Ir būtent todėl, kad agre­sy­vu­mas čia aki­vaiz­dus, jis tampa ramiu ir kiek paslėptu. Gyvis, iššie­pęs pik­tus dan­tis, ateis tavęs paslap­tin­gai suko­lek­cio­nuoti į tą tuš­tumą, tad geriau būd­rauti. Bet ne, juk ir vil­tis pikta atrodo. Čia nėra palikta kažko, kur link galė­tum telkti pasi­ti­kė­jimą. Atsargiai.

“Coming to Collect”

Apie autorių:

Kristina Alijošiūtė
Kristina Alijošiūtė yra Meno Duobės straipsnių redaktorė ir tinklaraštininkė, taip pat prisidedanti dizaino darbais. Daugiausia dėmesio ji skiria kokybei ir tematikų aktualumui, bet ne ką mažiau vertina motyvuotą ironiją bei gebėjimą išsiskirti. Rašymas jai visuomet buvo labiau pomėgis, nei pareiga. Gerbia nebijančius rašyti su... Skaityti toliau > >