Zero House — Gyvas Organizmas

Mūsų lai­kais uto­pi­nės idė­jos jau neat­rodo tokios neįgy­ven­di­na­mos ir fan­ta­s­ti­nės. Zero House — “mąs­tan­tis namas”, kuris pats išgauna elekt­ros ener­giją, apsi­rū­pina van­de­niu, per­dirba atlie­kas ir net paga­mina kom­postą jūsų sodui. Svarbiausia tai, jog šis namas gali būti pasta­ty­tas bet kurioje pasau­lio kli­ma­ti­nėje juos­toje — jis pri­si­taiko prie oro sąlygų, jame nie­kad nebus per šalta ar per karšta. Visas namo funk­ci­jas galima val­dyti tie­siog iš nešio­jamo kompiuterio.

Taigi, o kaip jis vei­kia? Visų pirma namas “patal­pi­na­mas” į jūsų išsi­rinktą sklypą nau­do­jant spi­ra­linį fun­da­mentą, jis tarsi įlei­džia­mas į žemę, pati struk­tūra sufor­muota iš dviejų sta­čia­kam­pių gre­ta­sie­nių sujungtų tar­pu­sa­vyje. Kiekviename aukšte įrengti gyve­na­mieji kam­ba­riai sufor­muoti taip, kad būtų kuo dau­giau erdvės.

Šis namas pats suku­ria elekt­ros ener­giją nau­do­da­mas ant stogo įreng­tos plokš­tės suren­kamą sau­lės ener­giją, kuri per­ke­liama į bate­ri­jas. Jeigu bate­ri­jos pil­nai pasi­krauna, tai Zero House gali funk­cio­nuoti savaitę visiš­kai nee­sant sau­lės šviesai.

Vanduo išgau­na­mas suren­kant į spe­cia­lią plokštę lie­taus van­denį, kuris per­dir­ba­mas ir auto­ma­tiš­kai tal­pi­na­mas į 2700 galonų cisterną.

Visas orga­ni­nes atlie­kas namas per­dirba pats. Jis jas kau­pia po namu esan­čioje plokš­tu­moje ir paver­čia į orga­niš­kai švarų sausą kom­postą, kuris turi būti paša­lin­tas tik 2 kar­tus per metus. Jį galima nau­doti kaip sodo trąšas.

Visas šias funk­ci­jas auto­ma­tiš­kai atlieka vadi­na­mos “namo sme­ge­nys”, kurias žmogus gali val­dyti per kom­piu­terį. Šio namo mode­lis gali būti nau­do­ja­mas pagal pagei­da­vi­mus nuo poil­sio sodo name­lio iki nor­ma­laus pasto­viai gyve­namo namo.

Galima paste­bėti, jog eks­te­rjero dizai­nas ati­tinka funk­cio­na­lizmo sti­lių — dideli lan­gai, šviesa ir domi­nuo­janti balta spalva, nau­do­ja­mos tai­syk­lin­gos geo­met­ri­nės figū­ros. Interjero dizai­nas užsa­ko­vui pri­tai­ko­mas deri­nant pagal skonį, nors namo plo­tas neat­rodo labai dide­lis, jame yra du mie­ga­mieji, salo­nas, vir­tuvė ir vonios kam­ba­rys. Ant stogo esanti plokštė pri­tai­koma kaip terasa, joje galima leisti laiką su sve­čiais besi­gro­žint aplin­ki­niu kraš­to­vaiz­džiu ar miesto vaizdu.

Visa ši idėja įgyven­dinta nau­do­jan­tis labiau­siai pažen­gu­sio­mis moder­nio­mis konst­ruk­ci­jo­mis, fiziš­kai išto­bu­lin­to­mis medžia­go­mis ir įren­gi­mais. Neabejoju, jog po 50 metų, išse­kus mūsų žemės gam­tos ištek­liams dau­ge­lis gyven­sime tokio tipo namuose, o gal­būt ir dar labiau išto­bu­lin­tuose, tik įdomu ar visi galė­sime tai sau leisti. Verta paste­bėti, jog archi­tek­tūra kaip moks­las, o iš tam tikro žiūros taško ir kaip tam tikra sta­ty­bos meno sri­tis, kuo toliau tuo labiau įgauna žmogaus gel­bė­jimo funk­ciją, kuri atei­tyje turės išspręsti mūsų prob­le­mas, įmant­ru­mas nebėra toks aktualus.

Apie autorių:

Gintarė Žitkevičiūtė
Gintarė Žitkevičiūtė yra Meno Duobės projektų kuratorė bei tinklaraštininkė, besidominti įvairiomis su kūrybiškumu susijusiomis tematikomis. Savo darbo strategijoje ji mėgsta gerą planavimą, dėmesį projektui, gilinimąsį į tematiką. Gintarės nuomone dirbti negalima su bet kuo, kurdama projektus ji kruopščiai renkasi žmones ... Skaityti toliau > >