Avangardinė mirties vizija. Bergraven.

Tada, kai pasi­girsta Bergraven, minty vis­kas pra­si­deda ir susi­dė­lioja iš naujo. Tamsokos vasa­ros nak­ties liū­tis grįžta į savo vietą, po vėsiais sto­gais tik dar vėsiau, dar labiau čaižan­čiai, bet jau­kiai kaip šaltos it ledas ran­kos pri­si­lie­ti­mas. Kiekvienas gita­ros rifas, žodis, blast beat sekun­džių vie­ne­tas tampa uni­ka­lia visuma ir šydu, kuris tiek gina, tiek žeidžia. Žings­nis atgal į 2007-​uosius, kai švediš­kas Bergraven avan­gar­das, o tiks­liau tada dar švie­žias albu­mas „Dödsvisioner” (liet. „Mirties Vizijos”) tapo vienu iš tų meti­nių muzi­kos atra­dimų, ilgo­kai nepa­lie­kan­čių, o jei ir palie­kan­čių, tai sugrįž­tan­čių, periodiškai.

Nežinia kaip, bet pasta­ra­sis sugrį­ži­mas, nuti­kęs po netrum­pos per­trau­kos, buvo toks smar­kus, kad tapo bene nule­mian­čiu veiks­niu apsi­spren­džiant su šiuo reiš­ki­niu supa­žin­dinti ir Jus. Žinoma, ne be šito skam­bė­jimo, bet su sai­kingu atsar­gumu. Atsargumu dėl tam tikro Bergraven muzi­ki­nio iden­ti­teto, kuris (ir ne tik Bergraven) šian­die­no­mis vis labiau bando verž­tis iš spe­cia­li­zuotų muzi­kos por­talų apta­rimo rėmų į ten, kur ne visada įver­ti­na­mas rei­kia­mai ir net ne visada kaip muzika, ten, kur pla­čiau. Taigi, jei rei­kėtų api­bū­dinti Bergraven muzi­kos sti­lių, pato­giau­sia rem­tis ofi­cia­liais šalti­niais ir sakyti, jog tai — Experimental Black Metal. Dar galima pri­dėti Ambient, Progressive metal, Jazz ir gau­sime ganė­ti­nai keistą derinį, kuris jau seno­kai pali­kęs tra­di­ci­nio Black Metal rėmus, bet išsau­go­jęs šaknų galū­nes. Dėl minė­tojo dalyko kai kurių netgi smer­kia­mas, bet gyvuo­jan­tis kaip dalis šiuo metu jau ganė­ti­nai gau­sios Avant-​garde metal pro­pa­guo­tųjų visumos.

Bergraven viduje aptin­kame tik vieną narį, Pär Gustafsson iš Hässleholm mies­te­lio Švedi­joje. Tai — vadi­na­ma­sis „one-​man-​band” reiš­ki­nys, užgi­męs 2002 metais, vieno žmogaus min­čių, ideo­lo­gi­jos ir jausmų per­tei­ki­mas. Ir, kaip sako pats Bergraven, per­ne­lyg sunku atrasti žmonių, kurie mąs­tytų ir kurtų kartu viena kryp­timi. Matyt dėl šito ir neri­bo­tos kont­ro­lės troš­kimo gyvuoja vieno asmens pro­jek­tas. Bet Pär neap­si­ri­boja vien tik Bergraven daly­vau­da­mas ir kituose pro­jek­tuose (Infernal Hellfire, Nex). Tiesa, „Dödsvisioner” nėra pir­ma­sis jo albu­mas. Gyvuoja dar du demo įrašai bei anks­tes­nis stu­di­ji­nis albu­mas „Fördärv” (liet. „Pražūtis”). Tik „Fördärv” yra kitoks, ko gero ne vien dėl to, kad mano sub­jek­ty­vu­mui pateik­tas vėliau, pabu­vus nemenką laiką su „Dödsvisioner”. Dar ne toks avan­gar­di­nis, ne toks užpil­dan­tis, bet stip­rus. Galima sakyti, kad būtent su vėles­niuoju albumu Bergraven pri­ėjo savo siek­tino skam­be­sio pra­džios pabai­gos tašką.

Tad pla­čiau — kokios tos mir­ties vizi­jos? Tai yra kelionė tarp mir­ties pro­ceso ir buvimo miru­siu. Kelionė, kurios sąmata įamžinta muzi­koje. Minčių ir idėjų visuma, kūrėjo požiūris.

„The music is based on lyrics based on the ideas and thoughts I have about the moment of death. Stories of near death expe­rien­ces, and the way reli­gion looks at death and dying. It’s not easy to make music out of it, but I have tried.”

O mir­tis turi savus pavi­da­lus, pra­de­dant nuo kas­die­nės kovos ir virsmo. Čia nera­site pozi­ty­vumo, nes tai, ką dekla­ruoja Bergraven — artima Suicidal Black Metal pažiū­roms ir gal­būt net kiek sie­tina su tėvy­nai­nių gru­pės Shining įtaka. Mirties mis­tika dvel­kia ir pats pava­di­ni­mas — Bergraven reiš­kia „kalno var­nas”. Tamsaus kalno. Ir čia tam­sus kal­nas yra meta­fora visoms niū­rioms min­tims, kurios lieka neiš­š­vais­ty­tos. Kas slypi už kapo akmens? Kas nutinka, kai mir­tis jau būna įvykusi? Aršus voka­las čia nėra sie­ki­mas paversti muziką agre­sy­vesne, o kai kas dau­giau — emo­ci­jos išraiška. Smalsumo, neži­nios, des­pe­ra­ci­jos. Sunkiai nuspė­ja­mos ir ekper­i­men­ti­nės kom­po­zi­ci­jos įsiklau­sius pri­ver­čia kiek­vieną kūno ląs­telę gyventi ir vir­pėti garse. Galų gale, tai įpra­smi­ni­mas to, apie ką dau­giau ar mažiau, o gal net su baime pamąs­tome kiekvienas.

[audio:http://www.fileden.com/files/2006/11/11/368226/07%20-%20ekot%20av%20bikt.mp3]

[audio:http://www.fileden.com/files/2006/11/11/368226/06%20-%20det%20man%20med%20sjalen.mp3]

Apie autorių:

Kristina Alijošiūtė
Kristina Alijošiūtė yra Meno Duobės straipsnių redaktorė ir tinklaraštininkė, taip pat prisidedanti dizaino darbais. Daugiausia dėmesio ji skiria kokybei ir tematikų aktualumui, bet ne ką mažiau vertina motyvuotą ironiją bei gebėjimą išsiskirti. Rašymas jai visuomet buvo labiau pomėgis, nei pareiga. Gerbia nebijančius rašyti su... Skaityti toliau > >