John Currin — Tapyba Šiandien

Vartant Taschen išleistą knygą “Art Now” akį patraukė labai išsi­ski­rian­tis ir iš pirmo žvilgs­nio ne ten pri­skir­tas auto­rius John Currin. Pirmas išspaus­din­tas dar­bas atrodo tie­siog kaip rene­sanso tapy­bos kūri­nys. Įsižiū­rė­jus pama­čiau, kad for­mose kaž­kas ne taip, vėliau per­skai­čiau apra­šymą ir galiau­siai, kai susi­ra­dau kitus jo kūri­nius pil­nus por­no­gra­fi­jos, iro­ni­jos, keistų kūnų, nusi­šyp­so­jau ir nuspren­džiau jį pri­sta­tyti čia. Pradžiai dar pri­dur­siu, kad jis pri­ski­ria­mas prie šešių per­ka­miau­sių auto­rių pasau­lyje, o jo kūryba neat­sie­jama nuo postmodernizmo.

“Tai tapy­to­jas, kurio dar­bai rei­ka­lauja pažvelgti, atsi­traukti ir tuo­met pažvelgti dar kartą.” –Taschen “Art Now”.

Nestandartinė krū­tinė, nėš­tu­mas, LABAI plo­nos ir LABAI idea­lios figū­ros mote­rys, šeimos džiaugs­mai (netgi kaip rei­kiant vyres­niame amžiuje), gėjų poros ir ypač pabrėž­tas manie­riz­mas — moty­vai suda­ran­tys J. Currin paveikslų pag­rindą. Ir jeigu rene­sanso meni­nin­kas turė­davo pasi­žy­mėti tau­riu pasau­lio supra­t­imu, gro­žio iškė­limu, morale ir kito­mis labai gero­mis “žmogiš­ko­mis” savy­bė­mis, tai drį­siu daryti išvadą, kad mūsų laikų post­mo­der­nis­ti­nis meni­nin­kas neat­sie­ja­mas nuo cha­riz­ma­tiš­kumo, akty­vumo, sar­kas­tiškų kalbų ir iro­niškų poel­gių, šiokio tokio patvir­kimo ir aišku abe­jin­gumo (kito žodžio gal nemi­nė­siu) kri­ti­kai ir tra­di­ci­joms. Būtent toks yra John Currin.

Peržvelgiau keletą gar­sių laik­raš­čių su meni­ninko pri­sta­ty­mais ir kri­tika, jo dar­bai ne tik turi daug pir­kėjų ir ger­bėjų, bet ir labai aršių priešininkų.

“Currin’o taip daž­nai išaukš­ti­nama tech­nika prieš 300 metų nebūtų sulau­kusi nė mažiau­sio dėme­sio, o jis pats nerastų jokio net pra­de­dan­čiojo su tapymu susi­ju­sio var­gano dar­be­lio. Prancūzų mer­gai­tės, kurios 19 amžiuje tapė ant suve­ny­ri­nių lėkš­čių turėjo dau­giau talento negu jis. Jo dar­bai yra nuo­das — meno tarša.” — kri­ti­kas Jed Perl.

Na štai prieš jūsų akis pir­mas por­no­gra­fi­nis paveiks­las, manau jis ir pana­šūs kelia dau­giau­siai pasi­š­lykš­tė­jimo itin kon­ser­va­ty­viems žmonėms. Visi jo dar­bai skirti socia­li­nėms temoms, atspindi šių laikų kas­die­nybę ir ją iro­ni­zuoja. Svarbiausia, jog por­no­gra­fi­nių paveikslų tiks­las nėra tie­siog paro­dyti aktą ar nuogą kūną, įsižiū­rė­jus paste­bė­site, kad for­mos iškrei­pia­mos, veido išraiš­kos daž­nai bjau­rios ir apgai­lė­ti­nos, vaiz­duo­jami žmonės kaž­ko­kie iste­riški, paklai­ku­siais žvilgs­niais, per­kreip­tom lūpom.

Mane patraukė ir suža­vėjo paveiks­las deši­nėje, kuriame pavaiz­duota iste­riš­kai besi­juo­kianti mote­ris. Puikiai atspin­dė­tas cha­rak­te­ris, kurį taip daž­nai sutinku rea­ly­bėje. Moterys, kurios tokios eks­p­re­sy­vios, tiek juo­kiasi, koke­tuoja ir sten­giasi atkreipti dėmesį, būti tokios tobu­los ir žavios, jog jų vei­das per­si­krei­pia ir sutei­kia joms būtent tokią išraišką, aišku nema­nau jog tokio tipo mote­riai patiktų toks paveiks­las, mes nemėgs­tam veid­ro­džių atspin­din­čių blo­gą­sias savy­bes. Visgi cha­rak­te­ris per­teik­tas pui­kiai ir labai sar­kas­tiš­kai, o pail­gin­tas kak­las dar geriau pabrė­žia absurdiškumą.

Dar norė­čiau pri­durti, jog J. Currin mėgsta vaiz­duoti žmones 80-​tųjų maniera, tokį vaiz­da­vimą galima sutikti labai daug paveikslų. Itin geras bruo­žas yra sti­lių įvai­rovė jo dar­buose, prie mono­to­niš­kumo nepri­ki­bsi, nes seri­jos paveikslų labai ski­riasi ir tapy­bos tech­nika ir tema­tika. Autorius gimė, stu­di­javo ir gyvena JAV. Mokytis tapyti jis pra­dėjo indi­vi­dua­liai dir­bant su tra­di­ci­nės tapy­bos atstovu iš Ukrainos (Odesos) Lev Meshberg, vėliau įstojo ir baigė keletą universitetų.

Gintarė Žitkevičiūtė
Apie autorių:
Gintarė Žitkevičiūtė
Gintarė Žitkevičiūtė yra Meno Duobės projektų kuratorė bei tinklaraštininkė, besidominti įvairiomis su kūrybiškumu susijusiomis tematikomis. Savo darbo strategijoje ji mėgsta gerą planavimą, dėmesį projektui, gilinimąsį į tematiką. Gintarės nuomone dirbti negalima su bet kuo, kurdama projektus ji kruopščiai renkasi žmones ... Skaityti toliau > >
Šis įrašas publikuotas kategorijoje: Vaizdas
Tavo Komentarų vieta Skaityk - Reaguok
Jei išdrįsi
  • Lina
    rugpjūčio 5, 2008
    5:17 pm

    nuo­sta­bus ori­gi­na­lus ir tik­rai trau­kian­tys aki darbai.sveikintina.

  • Saulė
    kovo 14, 2010
    11:50 am

    Šlykš­toka. Bet labai ironiška.

  • algmar.lt
    gruodžio 5, 2010
    5:02 pm

    Postmoderno filo­so­fi­jos pag­rin­dinė este­ti­kos nuo­stata – menas gali būti bet kas. Taip antai, neiš­raiš­kinga mėšlo krū­velė tiek pat verta dėme­sio, kaip ir vaiz­dinga. Kritika bemat atskleis filo­so­finę nevaiz­dumo gelmę. Tačiau prak­tika šį este­ti­kos tei­ginį daž­niau­siai pamiršta, mat jis tra­giš­kai siau­rintų kri­ti­kos šnekų arealą. Mieliau nag­ri­nė­ja­mos ant­ri­nės post ypatybės.

    Taip ir Gintarė pra­džioje suabe­joja dėl J. Currin, kuris ne ką pras­čiau dera prie post, kaip J. Bosch – abu pagal post nuo­statą. Įtar­tina atrodo aplin­kybė – John‘as moka piešti! Tai visiš­kai nedera tik­ram post­mo­der­nis­tui. Bet įtikina kitos šio meno žymės: sie­kis veikti šoku, žvejo­jant gyve­nime ir gro­žyje, kas negražu. Sarkazmas, iro­nija… BET – Džonas ne visai nemyli savo personažų.

    Koks kont­ras­tas dau­ge­liui mūsiš­kių išsi­derglo­jimų. Postmodernizmas šioj tapy­boj pasie­kia apogėjų ir virsta savo prie­šybe. Žiūro­vas kal­tas, jei pažiū­rė­jęs nepraturtės…

  • algmar.lt
    vasario 28, 2011
    6:42 pm

    Apie J. Curriną dau­giau para­šiau savo tink­la­pyje (spausti: Archyvas).
    Kviečiu apsilankyti.