Lisa Congdon ir Jos Pozityviai Rankdarbiška Šiluma

Vienos iš domė­ji­mosi eks­pe­di­cijų inter­neto pla­ty­bėse metu buvo paste­bė­tas kolia­žas. Toks neįp­a­rei­go­jan­tis atve­jis arba atve­jis vie­nas iš tų, kai akis tampa skep­tike, kuriai tarsi pabodo būti int­ri­guo­ja­mai viso­kiau­sių aukš­tos pra­bos kon­cep­tu­alizmų ir kuri ima savaime siekti gryno kaip žemė, bet patrauklaus papras­tumo. Būtent tokia yra iliust­ra­torė Lisa Congdon, kurios kolia­žas buvo taip nepre­ten­zin­gai užtik­tas bei tapo poil­si­niu minė­tos eks­pe­di­ci­jos pra­džios tašku.

Iš nuo­trupų ir dul­kių šį tą suži­no­jau apie pačią autorę. Lisa Congdon gyvena San Franciske, JAV, dirba stu­di­joje šalia kitų kūrėjų, o anks­čiau buvo moky­toja. Tačiau menu susi­do­mėjo pakan­ka­mai atsi­tik­ti­nai savo tre­čia­jame dešimt­me­tyje ir prieš tai nie­kada nebuvo pie­šusi. Na, pasi­taiko stai­gių nušvi­timų, ar ne? Būtent dėl pasta­rojo veiks­nio Lisa nėra pro­fe­sio­nali meni­ninkė, ji kuria vado­vau­da­masi kom­po­zi­cine, spal­vine ir kito­kia intui­cija, tapo, lipdo kolia­žus ar pie­šia tušu. Bet meni­nio išsi­moks­li­nimo netu­rė­ji­mas netapo kliū­timi ren­giant iki šiol įvyku­sias devy­nias per­so­na­li­nes paro­das ir dar keletą gru­pi­nių. Turbūt netruk­dys ir būsi­moms, kurių dar bent viena nusi­mato 2008-​aisiais.

Įdomu ir tai, kad Lisa yra aktyvi kolek­cio­nierė. Jos žinioje tarpsta apie tris­de­šimt viso­kiau­sių kolek­cijų: oran­ži­nės spal­vos kera­mika, senos minia­tiū­ri­nės nuo­trau­kos, pašto ženklai ir šiaip maži paveiks­lė­liai, seni Skandinavijos/​Japonijos/​Prancūzijos indai ir vir­tu­vės rakan­dai. Ir taip toliau. Šalia viso to — nami­niai gyvū­nė­liai, tarp kurių būti­nai bus bent vie­nas kati­nas, atlie­kan­tis jau­kumo pri­duo­dan­čio atri­buto vaid­menį. Spalvoti skiau­ti­niai, iš jų siū­tos pagal­vė­lės, raš­tai ir sie­nos, nuka­bi­nė­tos vis­kuo, kas tik randa ten nišą.

O pažvel­gus į kūrybą, sumi­šu­sią su rank­dar­biais, randi beveik tą patį, ką teik­tųsi tal­pinti nostal­giš­kumo per­pil­dy­tos ir kiek šeimi­nin­kiš­kos mote­riš­kės pasą­monė. Vaizdas, pri­lygs­tan­tis jaus­mui, kokį galėtų sukelti šiltas pasi­sė­dė­ji­mas sau­lė­toje veran­doje su por­cija obuo­lių pyrago, kurio recep­tui nega­lioja laiko tėkmė, bet pri­dė­jus keis­tumo. Ypač trijų dimen­sijų dėžutėse-​koliažuose ar įpras­tes­niuose kolia­žuose, kur glūdi vei­dai iš foto­gra­fiš­kai triukš­mingų, juo­dai baltų senų nuo­traukų, tokios pat ar mažiau senos eti­ke­tės, netgi iškar­pos iš enciklo­pe­dijų su žmogaus vidaus organų sche­mo­mis, medžia­gos, paukš­čių iškam­šos, medžio gaba­liu­kai ir, rodos, visa, kas tik turi kaž­ko­kią nostal­giš­kai sim­bo­lišką reikšmę. Tam tik­rame lyg­me­nyje. Žinoma, nepa­mirš­tant ir gam­tos motyvų. O gal­būt dėl potrau­kio pagel­tu­siems pra­eito amžiaus laik­raš­čiams, paju­tau sai­kingą sim­pa­tiją jos pie­ši­niams ant vin­tage knygų pus­la­pių. Miela.

Daugiau darbų čia.

Apie autorių:

Kristina Alijošiūtė
Kristina Alijošiūtė yra Meno Duobės straipsnių redaktorė ir tinklaraštininkė, taip pat prisidedanti dizaino darbais. Daugiausia dėmesio ji skiria kokybei ir tematikų aktualumui, bet ne ką mažiau vertina motyvuotą ironiją bei gebėjimą išsiskirti. Rašymas jai visuomet buvo labiau pomėgis, nei pareiga. Gerbia nebijančius rašyti su... Skaityti toliau > >