Neville Brody, Kiekvienam Dizaineriui Būtina Žinoti

Neville Brody — anglų kil­mės gra­fi­kos dizai­ne­ris, tipogra­fi­kas ir meno direk­to­rius, pasie­kęs tokią šlovę ir tarp­tau­tinį pri­pa­ži­nimą, kokio iki šiol nebuvo įgavęs joks kitas britų gra­fi­kos dizai­ne­ris. Ką reiš­kia vien jau fak­tas, jog Londone esan­čiame Victoria&Albert muzie­juje surengta šio meni­ninko solo paroda (tai mil­ži­niška garbė) sulaukė virš ketu­rias­de­šimt tūks­tan­čių lan­ky­tojų, (jau nekal­bant apie žmones, aplan­kiu­sius šią parodą, keliau­jan­čią po Europą ir Japoniją) o 1988 metais Thames & Hudson lei­dyk­los išleista dviejų tomų knyga apie jo darbą tapo sėk­min­giau­siai pasau­lyje par­duota knyga apie gra­finį dizainą.

Neville Brody gimė 1957 metais balan­džio 23 dieną Londone. 1976–1979 metais stu­di­javo gra­finį dizainą Londono kole­dže College of Printing, kur jo dės­ty­to­jai daž­nai kri­ti­kuo­davo jo dar­bus, kaip per daug eks­per­i­men­ti­nius, pabrėž­dami sau­gių ir išban­dytų eko­no­mi­nių stra­te­gijų nau­do­jimo svarbą dizaine. Neville, atvirkš­čiai, kaip ir dau­guma lon­do­nie­čių tuo metu, buvo įkvėp­tas aštun­tame dešimt­me­tyje Londone įsismar­ka­vu­sios punk rock kul­tū­ros ir linko į avan­tiū­riz­mus. Už vieną tokį savo išsi­šo­kimą jis vos nebuvo išmes­tas iš kole­džo: Neville sumanė didžiai ger­bia­mos Anglijos kara­lie­nės galvą pavaiz­duoti pro­fi­liu ant pašto ženkle­lio, kas sukėlė didelį aka­de­mikų pasipiktinimą.

Brody asme­ny­bei ir kūry­bai įtaką darė ne tik pankų kul­tūra, bet ir tokie meni­niai judė­ji­mai kaip dadaiz­mas ir pop art, ame­ri­kie­tiški muzi­kos albumų vir­še­liai bei rusų konst­ruk­ty­vistų Elo Lisitzkio ir Aleksandro Rodčenko kūryba.

Vis dėlto Brody nebuvo iš tų, kuriems svarbu tie­siog bet kokia kaina išsi­šokti, o, kaip pats tei­gia, visada buvo labai poli­tiš­kai ir socia­liai moty­vuo­tas ir jautė pareigą dizainu per­duoti kaž­ko­kią žinią žmonėms ir kuo pla­tes­nei audi­to­ri­jai. Jo tiks­las savo kūryba ne ban­dyti kažką užmas­kuoti, paslėpti, o kaip tik susi­grą­ži­nus huma­niš­kumą atskleisti žmonėms gra­fi­nio dizaino įran­kius, kuriuos pasi­tel­kus mani­pu­liuo­jama visuomene.

Dėl savo prin­ci­pingų įsiti­ki­nimų Brody, sunku pati­kėti, bet prieš išky­lant į gra­fi­nio dizaino padan­ges netgi kentė keletą metų skurdo neno­rė­da­mas dirbti su pro­jek­tais, per­s­melk­tais vien tik komer­cija. Jo teigimu:

“If you believe in somet­hing that’s what you must do. Not get­ting a job doesn’t mean that you are no good.” [ “Jei tu tvir­tai kažuo tiki, tu pri­va­lai tai daryti. Darbo nega­vi­mas nereiš­kia, jog tu esi nieko vertas.”]

Na bet visgi, sun­kus perio­das darbo atžvil­giu Brody nesi­tęsė labai ilgai ir pir­mieji jo karje­ros žings­niai buvo žengti muzi­ki­nių albumų vir­še­lių kūry­boje. Jis juos sukūrė tokioms gru­pėms kaip Cabaret Voltaire ir Depeshe Mode.

1981 metais dar dides­nis žings­nis buvo ženg­tas, kai Brody buvo paskir­tas jau­ni­mui skirto pankų judė­jimo kul­tū­ros smar­kiai paveikto žurnalo the Face meno direk­to­riumi. Šios parei­gos jam kartu su suteikta gali­mybe ieš­koti naujų formų gra­fi­niame dizaine atnešė ir didžiau­sią šlovę bei pri­pa­ži­nimą. Pasitelkęs eks­per­i­men­ti­nius post­mo­der­nius šrif­tus jis išvystė stiprų žurnalo iden­ti­tetą. Buvo sukurta neša­blo­niška, nesi­lai­kanti tai­syk­lių gra­fi­kos kalba, per­sunkta vizu­alaus triukš­min­gumo, eks­p­re­sy­vumo, jau­na­tviško ener­gin­gumo ir veržlumo. Joje buvo nau­do­jami šrif­tai, dekonst­ruo­jan­tys įpras­ti­nes rai­džių for­mas, virs­tan­tys į tam tik­rus sim­bo­lius, gra­fi­nės iko­nos. 1986 metais Brody išėjo iš The Face žurnalo ir ėmė dirbti The Face duk­te­ri­niam lei­di­niui Arena.(Jam dirbo 1987–1990 metais.) 1983–1987 metais jis taip pat kūrė dizainą Londono žurna­lams City Limits, New Socialist ir Touch bei tarp­tau­ti­niams Lei, Per Lui, Actuel lei­di­niams. Būtina pami­nėti, jog Brody taip pat pri­si­dėjo prie dviejų pag­rin­di­nių Didžiosios Britanijos laik­raš­čių The Guardian ir The Observer dizaino, juos radi­ka­liai pakeisdamas.

1994 metais Brody kartu su verslo part­ne­riu Fwa Richards Londone įkūrė nuo­savą dizaino kom­pa­niją Research Studios. Dabar stu­dija turi savo pada­li­nius San Franciske, Paryžiuje, Berlyne, Barselonoje ir Niujorke, kurios kiek­viena turi savo stip­rųjį “ark­liuką”: kom­pa­nija Paryžiuje garsi dir­bant su įpaka­vimo dizainu, Londonas dau­giau­sia užsi­ima bran­dingu, o San Franciske sėk­min­giau­siai dir­bama su jude­sio gra­fika fil­mams, tele­vi­zi­jai ir inter­ne­tui. Dažnai nutinka, kad su vienu pro­jektu yra dir­bama ne vie­noje stu­di­joje, o šis yra “mėto­mas” tarp kelių.

Research Studios darbo orga­ni­za­vimo prin­ci­pas yra ne “ver­ti­ka­lus”, kaip daž­niau­siai įprasta, o “hori­zon­ta­lus”. Tai reiš­kia, jei dizai­ne­riams, tie­sio­giai kon­tak­tuo­jan­tiems su klien­tais, dirbti sekasi gerai, pats Brody net nesi­kiša į pro­jektą ir nesi­sten­gia vado­vauti, jei nela­bai– tuo­met, žinoma, pako­re­guo­jama, bet visu­moje, Research Studios vadovo darbo prin­ci­pas yra pasam­dyti pati­ki­mus žmones ir pasi­ti­kėti jų kompetencija.

Kitas esmi­nis Research Studios darbo prin­ci­pas yra geriau­sios vizu­a­li­nės komu­ni­ka­ci­jos spren­dimo (kuris be abejo turi būti eks­per­i­men­ti­nis, kelian­tis iššūkį, evo­liu­cio­nuo­jan­tis) išge­ne­ra­vi­mas ir sėk­min­gas jo per­da­vi­mas gerai orga­ni­zuo­tiems dizaino pro­ceso vyk­dy­to­jams. Iš darbo rezul­tatų matome, jog tai vei­kia: kom­pa­nija sugeba sukurti vizu­a­linę kalbą visiš­kai skir­tin­giems klien­tams, pavyz­džiui, įpaka­vimo bei tink­la­pių dizainą Kenzo kom­pa­ni­jai ir jude­sio gra­fiką filmo “Mission Impossible” kūrėjams.

2006 metais Research Studios teko garbė atnau­jinti įžymiojo The Times dizainą, kartu suku­riant jam naują šriftą Times Modern, kas yra pakan­ka­mai didelė sen­sa­cija, nes 1785 metais įkur­tas laik­raš­tis per visą savo gyva­vimo lai­ko­tarpį šriftą keitė tik ketu­ris kartus.

Galutinai įtiki­nant Research Studios sėkme noriu pami­nėti keletą gar­sių vardų, išdi­džiai besi­pui­kuo­jan­čių kom­pa­ni­jos kli­entų sąraše: Sony, ICA ( šiuo­lai­ki­nių menų aso­cia­cija Londone), Issey Miyake, Jean-​Paul Gaultier, Macromedia, Nike.

Šnekant apie Neville Brody, būtų nuo­dė­minga nepa­mi­nėti Fuse lei­di­nio. Dukterinė Research Studios kom­pa­nija Research Publishing nuo 1991 metų kartą per tris mėne­sius išlei­džia Fuse, kuris yra tarp­tau­ti­nis eks­per­i­men­ti­nio dizaino ir tipogra­fi­jos lei­di­nys ir gali būti pri­ly­gin­tas labo­ra­to­ri­jai, kur galima neti­kė­čiau­siai eks­per­i­men­tuoti su tipogra­fija. Per Fuse žurnalą Brody sten­giasi išlais­vinti šriftą nuo savo tik­ro­sios esmi­nės infor­ma­ci­jos per­da­vimo paskir­ties ir išnau­doti jį atsklei­džiant nau­jus sluoks­nius komu­ni­ka­vimo kal­boje. Jis tei­gia, jog kaip abst­rak­cio­niz­mui atsto­vau­jan­tys tapy­to­jai per savo abst­rak­čias for­mas nepri­valo per­teikti rea­ly­bės, taip ir tipogra­fija gali atsi­ri­boti nuo savo pag­rin­di­nės užduo­ties ir būti panau­dota šiek tiek kitiems tiks­lams. Brody tei­gia, jog tipogra­fi­niai spren­di­mai, nors daž­nai to sąmo­nin­gai ir nepa­ste­bime, daro mil­ži­nišką įtaką žmogaus vaizdo inter­pre­ta­ci­jai, pvz., jei kny­gai pasi­rink­tas didžiu­lis Helvetica šrif­tas, joje pateikta infor­ma­cija tik­rai įgaus kiek kitokį atspalvį nei jei pvz., kny­goje panau­do­tas mažų dydžių Garamond ar Baskerville šrif­tas. Kiekvienas Fuse lei­di­nys susi­deda iš 4 nau­ju­tė­lai­čių uni­ka­lių, savo forma revo­liu­cio­na­rių šriftų ir pla­katų (to lei­di­nio pag­rin­dine tema), kurie kartu su savimi įdie­gia stul­bi­na­mai daug naujų idėjų. Be lei­di­nio taip pat yra ren­gia­mos tarp­tau­ti­nės kon­fe­ren­ci­jos, kuriose daly­vauja skir­tingi dizai­ne­riai, archi­tek­tai, žmonės, dir­ban­tys su garsu, fil­mais, inte­rak­ty­viu ir web dizainu. Šios kon­fe­ren­ci­jos jau vyko Londone, San Franciske, Berlyne.

Dar vie­nas Neville Brody pasie­ki­mas– indė­lis į kom­pa­ni­jos FontWorks kūrybą. Jis netik yra vie­nas iš šios kom­pa­ni­jos įkūrėjų, bet jis pats šiai kom­pa­ni­jai sukūrė dau­gybę sėk­mingų šriftų, kurių gar­siausi Insignia, Arcadia ir Typeface Six. Jie ir kiti Brody sukurti šrif­tai nau­do­jami visur: pra­de­dant rekla­mo­mis ir bai­giant albumų ir žurnalų viršeliais.

Brody taip pat daly­vauja aka­de­mi­niame gyve­nime– keletą kartų per metus veda paskai­tas ir daly­vauja tarp­tau­ti­nėse dizaino konferencijose.

Menininkas, papra­šy­tas pami­nėti labiau­siai iš visų dau­gy­bės įstri­gu­sius kli­en­tus, pamini Macromedia. (tai labai galin­gas pro­jek­tas, nes jis keliauja per viso pasau­lio dizaino stu­di­jas, rekla­mos agen­tū­ras, todėl tai yra dide­lis iššū­kis.) Brody mano, kad tai vie­nas geriau­sių jo darbų. Taip pat prie iški­liau­sių pamini darbą su Fontshop ir Fuse, bei tei­gia, kad geriau­sias dar­bas yra tai, ką suku­ria dizai­ne­riai jo stu­di­joje ir pati studija.

Artimiausiu laiku lau­kite tęsi­nio, kuriame bus kal­bama apie Neville Brody “dizai­ne­rišką” filosofiją.