Nina Hagen yra pakankamai įdomus reiškinys, kad būtų įdomu jį panagrinėti ir dabar, praėjus nemažai laiko nuo jos debiuto. Tiesą sakant, nors Hagen žinoma jau gerus dvidešimtį metų, sunku būtų rasti daug analogų jos muzikai, dainavimo manierai ir ypač balsui.
Nors pirmoji mano pažintis su Ninos muzika buvo gerokai ankstėliau, rimčiau ja pasidomėti panūdau užtikusi jos dainos „New York, New York” klipą. Paprastai koncertų įrašus, net ir trumpus, žiūrėti gerokai pabosta, tačiau šis, nors visą laiką nerodoma nieko daugiau tik mėlynplaukė fėja, keistokai besimaivanti prie mikrofono, prikausto dėmesį atlikėjos išdykėliška dainavimo maniera, kurią ir apibūdinti sunku: tai čiauškėjimas, keistos intonacijos, kartais pabrėžiant mintį vienu kitu sušukimu, pereinančios į sodrų žemą vokalą ir galiausiai — operinį altą. Bei šiek tiek kvailiojimo. Kad, neduok Dieve, nepasirodytų per rimta.
Ironiška, tačiau ši vietoje nenustygstanti persona, ne vieną dešimtmetį stebinusi Europą, vaikystę ir jaunystę praleido po „geležine uždanga” — Rytų Vokietijoje gimusi Hagen nuolat įsiveldavo į konfliktus su valdžia dėl nuo jauno amžiaus demonstruoto priešiškumo sovietinei sistemai, kol galiausiai pasiekė beveik neįmanoma — gavo leidimą išvykti. Nieko stebėtino, jog ši maištinga, dainuoti troškusi asmenybė pasirinko pankroką. Nina tęsė jau anksčiau gimtinėje pradėtą muzikinę karjerą ir, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, jau galėjo pasigirti sėkmingu debiutu su „Nina Hagen Band” bei to paties pavadinimo singlu.
Vis dėlto grupei ilgai gyvuoti lemta nebuvo — netrukus muzikantai ėmė nesutarti ir albumą įrašinėjo jau ne tik išsiskyrę, tačiau ir skirtinguose žemynuose: muzika buvo įrašoma Vakarų Vokietijoje, o Ninos vokalas — JAV.
Būtent Amerikoje prasidėjo Ninos solo karjera, vainikuota albumu „NunSexMonkRock”. Vėliau muzikantė išleido dar bent pusantros dešimties albumų ir neabejotinai įsirašė į roko istoriją. Nors jos muzika sunkiai pasiduoda vieno stiliaus rėmams ir yra roko, regio, fanko bei operos mišinys (kas skamba gana neįtikėtinai, jei nesi girdėjęs praktiškai), dėl savo įvaizdžio ir audringo asmeninio gyvenimo Nina netrukus gavo pelnytą pankroko mamytės vardą.
Be muzikos Ninai be galo rūpi politika, gyvūnų teisės, ateiviai, smurto prieš moteris problema — apie visa tai rėkte rėkia jos myspace puslapis, o Rytų religijos, regis, tapo svarbiu muzikantės įkvėpimo šaltiniu — vieną albumą ji dedikuoja Šivai („Om Namah Shivay”), rytietiškų motyvų galima aptikti ne tik dainose, bet ir asmeniniame gyvenime — savo dukrai, kuri išvydo šį pasaulį netrukus po to, kai Nina paliko senąjį žemyną, buvo suteiktas Kosmos Šivos vardas. Dabar muzikantė dalyvauja pokalbių laidose, neseniai „paskolino” savo balsą filmo „Košmaras prieš Kalėdas”(Tim Burton — Nightmare Before Christmas) vokiškai dubliuotai veikėjai Saly. Ne per seniausiai Hagen priminė apie save atlikdama įspūdingą Rammstein koverio „Seeman” versiją drauge su suomiais violončelistais „Apocalyptica”. Sodrus vokalas, puikiai derantis su violončelių muzika suteikia dainai visiškai naują skambesį. O klipe Nina nepamiršta retkarčiais kyštelėti liežuvio bei nutaisyti „hageniškai” reikšmingą miną.
Nina Hagen šiek tiek maištinga, šiek tiek pašėlusi, šiek tiek miela, šiek tiek kvaila ir vis dėlto – gerokai talentinga. Vargu, ar tai nuneigti pajėgtų net pats didžiausias skeptikas. Teisingai ji savo talentus išnaudoja ar ne – kitas klausimas. Tačiau jos muzika vis tiek lieka miela paklausyti, o iš nuotraukos besišypsanti didžiaakė keistuolė kelia savotišką simpatiją.
Duobės Viešnia: JV
Jei išdrįsi