Kuomet spalvos ant plokštumos tampa gyvos ir gyvena…

Galbūt tai savo­tiš­kas atsa­kas į straips­nelį “Tillamook Cheddar — ketur­ko­jis meni­nin­kas”, tie­siog nega­lė­jau susi­lai­kyt. Perskaičiau, per­žiū­rė­jau ir sutinku, kad tai visai įdomu žinoti, bet tik­riau­siai tik tiek. Gal tai atve­jis, kuo­met svarbu turėti idėją ir būti pir­mam. O aš kvie­čiu pasi­mė­gauti žmogiš­kąja tapyba. Keistai skamba, ar ne?

Susipažinkite — Arūnas Mėčius.
Nieko daug nesa­ky­siu, kūri­niai kalba. Tik mažytė ištrauka iš senste­lė­ju­sio inter­viu, kurį pasi­kaps­čius radau Klaipėdos dien­rašty. Kelios min­tys apie kūrybą:

„Tapytojas tvir­tino, kad jam neįdomu tapyti šiaip pei­zažą, jame turi būti dar kaž­kas… „Mano tapy­boje daug pie­ši­nio, rea­lių motyvų, — pri­pa­žino jis. — Mane turi įkvėpti koks nors paukš­te­lis, mau­mu­kas, kati­nė­lis. Jie visi tapant „sužmo­gėja”.” Kai kuriuos paveiks­lus Arūnas teigė pie­šiąs lyg spor­tuo­da­mas — tarsi var­žy­da­ma­sis su kole­go­mis arba norė­da­mas tru­pu­tėlį paer­zinti pub­liką: „Ir aš taip galiu!” „Esu arti­stas, galiu apsi­mesti — būti ir toks, ir kitoks. Pavyzdžiui, tapyti taip sal­džiai, kaip paveik­sle „La bon­bon”. Kažkas pažiū­rėjo ir pasakė: „Tikras sal­dai­nis”. Man tai — komp­li­men­tas, nes norė­jau išgauti tokį skonį,” — tikino dailininkas.”

Daugiau čia.