Filmas, Raginantis Pabusti Gyvenimui

Waking Life — reži­sie­riaus Richard‘o Linklater‘io fil­mas, pasi­ro­dęs 2001 metais ir sulau­kęs dide­lio susi­ža­vė­jimo vien dėl sapno vaiz­da­vimo ekrane pie­ši­niais (nufil­muota medžiaga buvo kom­piu­te­ryje trans­for­muota ani­ma­to­riaus Bobo Sabistono vaizdų per­dir­bimo pro­cesu, vadi­namu „inter­po­la­ted roto­sco­ping”, tad rezul­ta­tas sujun­gia gyvo veiksmo natū­ra­lizmą ir ani­ma­ci­nio kino sti­li­za­ciją pri­me­nan­čius tie­siog žiūrovų akyse gims­tan­čius vaiz­dus), spal­vo­mis, tra­pumu. Savaime supran­tama, sap­nams nie­kada nerei­kėjo grindų, — jų vaikš­čioti nie­kas neiš­mokė. Tai per­ne­lyg abst­rak­tus reiš­ki­nys, dar vis ban­do­mas išaiš­kinti, nup­iešti, apra­šyti. Bet juk kiek­vie­nam vis kitaip.

Filmas yra apie sapnų pasaulį ir apie tik­rąjį gyve­nimą. Kuo jie ski­riasi? Galbūt tai yra nuo­la­ti­nis bėgi­mas nebe­tu­rint tikslo. Arba su vienu tikslu — pabėgti nuo dabar­ties: pakilti, būti kuo nors kitu, susi­pa­žinti, pabu­čiuoti, pamatyti.

Ką žmogui reiš­kia būtis ir sap­nas, ar tai galėtų būti dveji skir­tingi dažai tam pačiam pie­ši­niui? Ar įmanoma sapną val­dyti, keisti, ar sap­nai ką nors reik­šia. Į tai ir ban­doma atsa­kyti šiame filme. Viskas vyksta sapne: įvai­rūs žmonės, jų min­tys, kurias, beje, klau­sant neuž­tenka išgirsti, — norisi klau­syti kelis kar­tus, norisi užsi­ra­šyti, nes ne visas pasa­ky­tas fra­zes įmanoma suprasti ste­bint filmą pirmą kartą, o po keleto kartų tos pačios fra­zės ir naują supra­t­imą įgauna. Pasak šio filmo, mes gyve­nam vie­noje aki­mir­koje, lai­kas yra iliu­zija, o gyve­ni­mas — per­ėji­mas nuo „ne” prie „taip”

Filmas parem­tas monologais:

„Postmodernistai mane domina, netgi žavi. Bet kai aš skai­tau jų dar­bus, man neduoda ramy­bės bjauri nuo­jauta, kad kaž­kas svar­biau­sia lieka nepa­sa­kyta. Kai kal­bame apie žmogų kaip socia­linę konst­ruk­ciją ar kaip apie jėgų vei­kiamą objektą, suskal­dytą ir sumen­kintą, mes atve­riame visą naują atsi­pra­ši­nė­jimų pasaulį. Ir kai Sartras kalba apie atsa­ko­mybę, jis nekalba apie kažką abst­rak­taus. Jis nekalba apie žmogaus vidinį pasaulį ar sielą, dėl kurios vei­kiau gin­čy­tųsi teo­lo­gai. Tai kaž­kas labai konk­re­taus. Tai tu ir aš šio pokal­bio metu. Priimantys spren­di­mus. Darantys kažką ir atsa­kan­tys už viso to pada­ri­nius. Tiesa, pasau­lyje yra šeši mili­jar­dai žmonių, ir šis skai­čius auga. Nepaisant to, tai, ką tu darai, kažką kei­čia. Ne tik mate­ria­liąja prasme. Keičia kitų žmonių suvo­kimą ir duoda jiems pavyzdį. Trumpai sakant, manau, kad svar­biau­sia yra nie­kada nenu­ra­šyti savęs ir nesu­vokti savęs kaip įvai­rių jėgų aukos. Kas esame, pri­klauso nuo mūsų pačių sprendimo.”

„Didžioji mūsų patir­ties dalis yra neap­čiuo­piama. Daugumos mūsų pojū­čių neįma­noma išreikšti. Tai neap­sa­koma. Ir vis dėlto tuo momentu, kai mes, bend­rau­dami vie­nas su kitu, pajun­tame ryšį ir manome, kad esame suprasti, mes pajun­tame beveik dva­sinį susi­lie­jimą. Šis jaus­mas gali būti lai­ki­nas, bet, manau, var­dan jo mes ir gyvename.”

Visgi, kas yra sap­nas? Tikrovė? Dabartis? Ateitis?
„Dream is des­tiny” — pasakė jau­noji filmo herojė savo spalvų ir skai­čių žaidime.
Sapnas yra Likimas.

Pasidomėti pla­čiau galima čia.