Nuorūkos dydžio pasaulis tiesiai tau po kojom, Slinkachu

Paskutinis keis­tas žodis šio straips­nio pava­di­nime tai britų jau­nojo meni­ninko, besiš­lais­tan­čio Londono gat­vė­mis žvel­giant sau po kojo­mis ir ieš­kan­čio kur sukurti minia­tiū­rinį papras­tam pra­ei­viui nepa­ste­bimą pasau­lėlį, pse­udo­ni­mas. Numesti sal­dai­nių popie­rė­liai, ciga­re­čių nuo­rūkų lau­kai, nute­ka­mųjų vamz­džių kriokliai, visa tai aki­mir­kai lyg iš vai­kys­tės per­si­ke­lia į amži­nai sku­ban­čių banko dar­buo­tojų, super­mar­keto par­da­vėjų ar skai­čiais per­pil­dytų stu­dentų kasdienybę.

Miniatiūrinės sce­nos neti­kė­tai gimsta pačiose neti­kė­čiau­siose Londono gat­ve­lių užka­bo­riuose jau dau­giau nei metus. Kaip ir visada pir­mieji žaidi­mai pra­ei­davo gerų draugų tarpe, bet geroms idė­joms lemta žibėti taip, kad jas pama­tytų ir įver­tintų dides­nis tar­pas žmonių.Taip Slinkachu buvo paste­bė­tas keleto žinias­klai­dos atstovų, o ką jau kal­bėti apie inter­neto audi­to­riją, tik­riau­siai bent vieną iš auto­riaus darbų esate kur nors užmatę ati­tin­ka­muose tink­la­raš­čiuose ar svetainėse.

Miniatiūriniai per­so­na­žai daž­niau­siai įsigy­jami spe­cia­lioje par­duo­tu­vėje pre­kiau­jan­čioje trau­ki­nių mode­liais ir jų akse­su­arais arba mode­liais archi­tektų make­tams. Jeigu rei­kia jie būna modi­fi­kuo­jami taip kaip norėtų Slinkachu. Mane asme­niš­kai stul­bina pats kont­ras­tas tarp makro nuo­trau­kos ir tik­rojo vaizdo santykio.

Žiūrint į šias nuo­trau­kas pasi­ju­tau lyg būčiau vėl šešia­me­tis ber­niu­kas pri­glau­dęs galvą prie kiemo asfalto, viena atmerkta akimi ste­bin­tis savo karei­vė­lių epinę kovą ar kokio nors hero­jaus odi­sėją per akme­ninę dykumą tarp keis­tos ir bau­gi­nan­čios aug­me­ni­jos, kuri iš tiesų tėra pake­lės piktžolė.

Kaip pri­si­pa­žįsta pats auto­rius, netgi užsi­imant tokiu atro­dytų nie­kam neken­kian­čiu darbu, tenka sukelti įtarimo draus­mės ser­gė­to­jams. Pavyzdžiui kartą Slinkachu teko aiš­kin­tis susi­rū­pi­nu­siam poli­ci­nin­kui, kad jis nėra kli­jus uos­tan­tis tok­si­ko­ma­nas, o tie­siog kli­juoja eilinę minia­tiū­rinę sceną, kurioje taip pat jokių svai­gi­nan­čias medžia­gas pro­pa­guo­jan­čių vaizdų nėra. Įsivaiz­duoju koks sutri­kęs turėjo būti tas poli­ci­nin­kas, išgir­dęs tokį neįti­kė­ti­nai keistą eili­nio “tok­si­ko­mano” pasi­aiš­ki­nimą. Ir tai toli gražu nevie­nin­te­lis toks įvykis. Didžioji Britanija jau seniai pagar­sėjo kaip viena iš para­no­jiškų vals­ty­bių, na ir nebe­rei­kalo kitą vertus.

Slinkachu daž­niau­siai negrįžta į savo “nusi­kal­timo” vie­tas, bet teko gir­dėti, kad kai kurie dar­bai išlieka nepa­liesti, o gal būt netgi nepa­ste­bėti keletą mėne­sių. Ir tai kaip nie­kada įrodo, kaip retai mes pažvel­giame sau po kojo­mis lėk­dami nuva­žiuo­jan­čio tro­lei­buso ar devin­tos ryto valandos.

Džiugina tai, kad auto­rius ruo­šiasi dar tęsti šį savo suma­nymą kol tai jam teiks malo­numą. Taip pat rug­sėjo 5 dieną bus išleista knyga lako­nišku pava­di­nimu “Little People in the City”. Ją galite užsi­sa­kyti jau dabar auto­riaus tink­la­raš­tyje. Taip pat ten galite pama­tyti nau­jau­sius ir senus Slinkachu minia­tiū­ri­nius dar­be­lius, kuriuos visus su malo­numu norė­jau sutal­pinti čia, tačiau nedrį­sau dėl pagar­bos autoriui.

Apie autorių:

Aleksandr Pasevin
Alekandr Pasevin yra Art Pit kūrybinis strategas bei dizaineris, atsakingas už organizacijos meninius sprendimus. Aleksandras taip pat aktyviai domisi naujosiomis technologijomis, jų sąsaja su kūrybiškumu bei panaudojimu kultūrinės organizacijos veikloje. Aleksandras nemėgsta ilgų diskusijų bei svarstymų ir dažnai greitai išsako savo... Skaityti toliau > >