Teatrališkieji The Tiger Lillies

The Tiger Lillies jau antrą kartą žavės, pro­vo­kuos bei šoki­ruos lie­tu­vius. Iš Londono užkam­pių, kur verda tra­giš­kas gyve­ni­mas, į didžiąją sceną gru­pės dai­nose įžengia pros­ti­tu­tės, sąva­dau­to­jai, nar­ko­ma­nai ir šiaip men­kys­tos. Pernai vai­ni­kavę Sirenų fes­ti­valį, muzi­kan­tai šį rug­sėjį sugrįžta papa­sa­koti Lietuvos klau­sy­to­jams nau­jos tra­giš­kos isto­ri­jos bei pavai­šinti gera doze iro­ni­jos bei juo­dojo humoro.

Nė nesu­dve­jo­jusi galiu pasa­kyti, jog nieko pana­šaus į The Tiger Lillies nesu gir­dė­jusi ne tik aš, bet ir jūs. Tiesą sakant, jų muzi­kai ana­logų ieš­koti rei­kėtų ne tarp amži­ninkų, o vei­kiau pra­eito amžiaus vidu­ryje aukso amžių išgy­ve­nu­siuose kaba­re­tuose. Į sceną muzi­kan­tai įžengia atro­dy­dami it Joel‘as Grey‘us, vai­di­nęs cere­mon­meis­terį filme Kabaretas („Cabaret”, 1972), o pasi­ro­dymo metu išvysti galima — nė kiek ne per­dedu — visko: pra­de­dant žaisli­niais plak­tu­kais būg­nus plie­kiantį soli­džios išvaiz­dos būg­ni­ninką Adrian‘ą Hughą, bai­giant gumi­niu falu for­te­pi­jono kla­vi­šus dau­žantį Martyn‘ą Jacques‘ą — gru­pės sielą bei dainų tekstų autorių.

Vis dėlto, nors ir kokie per­s­melkti iro­nija ir tra­gizmu, Tigrinių Lelijų dainų teks­tai gero­kai ski­riasi nuo pur­vais dra­bs­tan­čios pik­tos iro­ni­jos, popu­lia­rios šian­dien. Šiuo atveju galima rasti pana­šumų tarp The Tiger Lillies ir E. M. Remarko kūry­bos: visas civi­li­za­ci­nis pur­vas ste­bi­mas iš kita­pus išger­tu­vių stalo, pri­pa­žįs­tant, jog esi šio purvo dalis ir juok­da­ma­sis iš besi­mas­tur­buo­jan­čio Džimio (daina „Masturbating Jimmy”), kaž­ku­ria prasme juo­kiesi iš savęs. Atrodo tai ir buvo gru­pės sėk­mės rak­tas: nors muzi­kan­tai (ne be pasi­di­džia­vimo) save vadina „vady­bi­ninko koš­maru” ir negali pasi­girti gau­siais par­da­vi­mais, yra pri­pa­žinti ir ver­ti­nami visame pasau­lyje, o nese­niai — nomi­nuoti „Grammy” apdovanojimui.

Veikiausiai tei­singa būtų pasi­da­linti įspū­džiais iš pra­eito gru­pės kon­certo Vilniuje. Nė kiek neper­dė­dama galiu pri­si­pa­žinti, jog tai buvo bene pui­kiau­sias mano kada nors maty­tas kon­cer­tas: jau nekal­bant apie muzi­kinę dalį, tai buvo itin įdomus regi­nys — be jau minėto nume­rio su gumi­niais plak­tu­kais, būg­ni­nin­kas įspū­din­gai „numirė” kon­cer­tui bai­gian­tis (Jacques‘as jo tie­siog paprašė nusi­žu­dyti, nes su juo vis viena tik bėdos), o vėliau pri­si­kėlė ir vai­duok­lio pavi­dalu sugrojo dar bent vieną bisą.

Ne atsi­tik­ti­nai vai­duok­liui akom­pa­nuo­jant buvo atlikta savo­tišku hitu tapusi The Tiger Lillies daina „Killer”: voka­lis­tas, dai­nos žodžiais reto­riš­kai pri­si­pa­žin­da­mas — „I could have been a kil­ler…”, itin savo­tiš­kai pabaigė mini spek­taklį apie mirtį.

[audio:http://www.fileden.com/files/2006/11/11/368226/02%20-%20%20killer.mp3]

Atlikdami kraš­tu­ti­nai sar­kas­tiš­kas dai­nas, muzi­kan­tai vis dėlto išlieka itin malo­nūs su pub­lika — kon­certo metu jie bent kelis kar­tus pasi­tei­ravo apie pagei­da­vi­mus ir beveik visus juos išpildė, o po kon­certo malo­niai sutiko nusi­fo­to­gra­fuoti su klau­sy­to­jais. Teko gir­dėti atsi­lie­pi­mus, jog muzi­kan­tai bend­ravo itin šiltai, yra malo­nūs ir paprasti žmonės.

„Tai nėra lengva muzika. Mes išban­dome ir suglu­mi­name pub­liką, nesi­ti­kime, kad jie bus visiš­kai lai­mingi. Turime palai­kyti įtampą.” — taip gru­pės muziką api­bū­dina bosi­stas Adrianas Stout‘as. Iš tiesų, The Tiger Lillies — gru­pės, kurios pava­di­ni­mas kilo iš pros­ti­tu­tės sla­py­var­džio, muzika sukre­čia bei savo­tiš­kai paky­lėja, pri­pildo „kaba­re­tiška” nuo­taika: life is a caba­ret show, kaip dai­nuoja Liza Minelli jau minė­tame filme: nešvan­kus, tra­gi­ko­miš­kas ir savaip gra­žus. The Tiger Lillies tokį jį ir pie­šia. Ir visiems, nebi­jan­tiems pro­vo­ka­ci­jos, dar nevėlu pri­imti iššūkį: rug­sėjo ketu­rio­lik­tąją Rusų dra­mos teatre galė­site išvysti šį makab­rišką šou savo akimis.