La La La Human Steps. Kai Baletas Įsimyli Roką

Užaugusi su šokio žings­ne­liais iki šiol jau­čiu silp­nybę jude­sio menui, todėl neat­si­spy­riau pagun­dai įmesti į „Meno Duobę‘‘ šį mažą , šokio isto­ri­joje jau pali­kusį pėd­saką, ste­buklą. Nors tai pir­ma­sis toks straips­nis čia, tikiuosi cho­reo­gra­fija bus malo­niai pri­imta ir pri­pa­žinta menu.

La La La Human Steps — taip skamba tru­pės, skai­čiuo­jan­čios jau 28 metus, pava­di­ni­mas. Vadinama kone geriau­siu Kanados eks­portu, La La La Human Steps žinoma dėl savo ener­gingo, akro­ba­ti­nio sti­liaus, į kurį įtrau­kiami grei­tieji žings­ne­liai bei atle­tiš­kas fizi­nis šokėjų kon­tak­tas. Trupės šokė­jai pui­kiai įvaldė „sta­ti­nės šuoliuką‘‘ (bar­rel jump), kuris atrodo kaip hori­zon­ta­lus piru­etas ore. 1980 metais Montrealyje savo veiklą pra­dė­jusi šiuo­lai­ki­nio šokio grupė suge­bėjo nukelti cho­reo­gra­fiją į visiš­kai naują lygį — kai vie­noje sce­noje jun­gia­mas moder­nus bale­tas ir roko muzika, abe­jingų nelieka. Bendradarbiavusi su tokiais muzi­kan­tais kaip David Bowie, Frank Zappa, Skinny Puppy, Einstürzende Neubauten bei Carole Laure, La La La Human Steps pelnė tarp­tau­ti­nės audi­to­ri­jos pripažinimą.

Kaip daž­nai atsi­tinka meno pasau­lyje, pašau­ki­mas gali aplan­kyti visiš­kai neti­kė­tai. Taip nutiko ir šios šiuo­lai­ki­nio šokio gru­pės įkūrė­jui — Edouard‘ui Lock‘ui. Gimęs Maroke ir dar vai­kys­tėje emig­ra­vęs į Kanadą, Edouard‘as domė­josi lite­ra­tūra ir netgi nebuvo fiziš­kai akty­vus. Tačiau uni­ver­si­tete kartu su teatro stu­di­jo­mis Edouard‘ui Lock‘ui teko susi­pa­žinti ir su cho­reo­gra­fija, kuri iškart jį pasi­rinko. Įkvėp­tas nepa­pras­tai šokio aistrai atsi­da­vu­sios šokė­jos, kuri mokė stu­den­tus, Edouard‘as ėmėsi akty­viai stu­di­juoti jude­sio meno paslap­tis. Visai netru­kus jo pir­ma­sis dar­bas Temps Volé jau sulaukė visuo­me­nės ir kri­tikų dėme­sio. Praėjus pen­ke­riems metams nuo savo kaip cho­reo­grafo debiuto, Edouard‘as Lock‘as įkūrė gar­siąją La La La Human Steps, kuri iš pra­džių buvo pava­dinta tie­siog „Lock‘o šokė­jai‘‘ ( Lock-​Danseurs).

“What peo­ple should be told is that they’re going to see a dance per­for­mance, pro­du­ced by someone and exp­res­sing the view­point of the cho­reo­grap­her and per­for­mers, and that it might ple­ase them or might not. If it ple­ases them, that’s won­der­ful; if not, they should see somet­hing else. But cer­tainly, eve­ry­body can find somet­hing in dance to enjoy. It’s not pos­si­ble not to.” (Kas žmonėms turėtų būti pasa­kyta yra tai, kad jie pama­tys šokio pasi­ro­dymą, sukurtą kaž­kieno ir išreiš­kiantį cho­reo­grafo ir šokėjų požiūrį, kuris gali jiems patikti, o gal­būt ir ne. Jei jiems tai sutei­kia malo­numą, tai nuo­stabu; jei ne — jie turėtų pama­tyti kažką dau­giau. Bet žinoma, kiek­vie­nas gali rasti kažką kuo mėgau­tųsi šokyje. Tai nėra neįma­noma.) — tei­gia Edouard‘as Lock‘as.

“It’s dif­fi­cult to com­pare dance to other art forms where you see peo­ple do all kinds of ext­raor­di­nary things. What gives dance its power is that you believe pro­foundly in it–there’s no arti­fice.” (Sunku paly­ginti šokį su kito­mis meno for­mo­mis, kur tu matai žmones, daran­čius viso­kių rūšių nepa­pras­tus daly­kus. Kas duoda šokiui jo galią yra tai, kad tu giliai tiki juo — čia nėra jokių gud­ry­bių.) — sako choreografas.

Visuose kli­puose matyta pla­ti­ni­nių plaukų šokėja tur­būt turėjo didžiau­sią įtaką La La La Human Steps isto­ri­joje. Ji — Louise Lecavalier — prie gru­pės pri­si­jungė 1981 metais ir nuo tada daly­vavo visuose jos pasi­ro­dy­muose iki 1996 metų, darbo Salt. Aštuoniolikos pra­dė­jusi pro­fe­sio­na­lios šokė­jos karjerą, Louise Lecavalier tapo Lock‘o mūza bei visos gru­pės ikona. Jos indė­lis į šiuo­lai­kinį šokį įver­tin­tas „Bessie‘‘ apdo­va­no­jimu, kuris lai­ko­mas šokio pasau­lio „Oskaru‘‘. Savo kūnu kur­dama meną, ati­duo­dama visą save bei ste­bin­dama neįp­rasta jėga, ji pavergė dau­ge­lio ger­bėjų širdis.

“We have a ten­dency to try to find a pro­g­res­sion, an evo­lu­tion, but I think that even though cho­reo­grap­hic ideas and exper­i­ments change con­ti­nu­ally, they’re always built on the same basic prin­ci­ple. It’s somet­hing that will remain pre­cious and will pro­bably become more so as tech­no­logy expa­nds eve­ryw­here. It will be impor­tant to go back to the source from time to time. Dance will have to remind us of that.” ( Mes sie­kiame ban­dyti atrasti tobu­lė­jimą, evo­liu­ciją, bet aš manau, kad netgi nepai­sant cho­reo­gra­fi­nių idėjų ir eks­per­i­mentų nenu­trūks­tamo kei­ti­mosi, jie visada yra pagrįsti tuo pačiu pag­rin­di­niu prin­cipu. Tai kaž­kas, kas liks mums brangu ir gal­būt tampa dau­giau negu tech­no­lo­gi­jos plė­ti­ma­sis visur. Bus svarbu grįžti prie ištek­lių lai­kas nuo laiko. Šokis mums turės tai pri­minti.) — įsiti­ki­nęs La La La Human Steps įkūrėjas.

Na o pabai­gai pali­kau, manau, patį ska­niau­sią sal­dai­niuką iš La La La Human Steps rep­er­tu­aro. Nors tai ne pats nau­jau­sias gru­pės dar­bas, jis man paliko didžiau­sią įspūdį iš matytų pasi­ro­dymų. Amelia — tai 2002 metais sukur­tas moder­niojo baleto fil­mas, kuriame jau­čia­mas La La La Human Steps grį­ži­mas arčiau kla­si­kos. Specialieji efek­tai, muzika, atski­rai fil­mui sukurta medinė dėžė-​scena, greiti ir tiks­lūs šokėjų jude­siai bei cho­reo­gra­fija — manau vis­kas palieka geriau­sius įspū­džius ir yra pui­kus Edouard‘o Lock‘o talento įrodymas.

Apie autorių:
Duobes Svecias
... Skaityti toliau > >
Šis įrašas publikuotas kategorijoje: Garsas
Tavo Komentarų vieta Skaityk - Reaguok
Jei išdrįsi
  • Varlee
    rugpjūčio 15, 2008
    8:50 am

    labai labai grazu, neuz­mig­ciau ziu­re­dama toki soki, kaip buvo atsi­tike ziu­rint Gulbiu ezera :)