Sigur Rós, kiekvieno kūno atomo vibracijos visuma — chaotiška harmonija

Ruošiausi pri­sta­tyti vieną šios gru­pės kon­certų New York’o moder­naus meno muzie­juje MoMA, bet pra­dė­jęs nebe­ga­lė­jau sustoti, per daug reiš­kia man šie nepa­žįs­tami, bet tuo pačiu tokie artimi žmones. Dar prieš kokius tris metus nedau­ge­lio akys buvo nukreip­tos į Islandiją. Prie pavar­gu­sios, ilgą laiką ant savo pečių šios šalies įvaizdį nešu­sios, Björk pri­si­jungė neži­noma jau­nimo gru­pelė, per porą metų atne­šusi pasau­liui sting­dan­čio Islandijos vėjo ir aidin­čios jos beri­bių įšalu­sių dykumų melodijos.

Pažvelgus į šiuos žmones, pagal­voji kiek mažai mes žinome ir dar mažiau supran­tame apie tą nedi­delį kadaise didžiulę gam­tos kata­st­rofą išgy­ve­nusį žemės plo­telį. Pripratusius prie vakarų kul­tū­ros pro­pa­guo­jamo sko­nio ir ver­ty­bių, muzi­kos skam­be­sio deri­nių mus lyg malo­nus šokas nustel­bia visai netoli gimę, nuo­sta­bios gam­tos įkvėpti garsų miši­niai. Vieni vadina tai post-​rock skam­be­siu, bet asme­niš­kai aš nega­liu pasta­tyti šios keistų manierų ir bend­ra­vimo gru­pės žmonių prie kitų post-​rock atli­kėjų. Rokas, tai vėlgi vakarų įtaka, tebū­nie post-​rock, bet klau­san­tis kitų šios kryp­ties atli­kėjų, jau­čia­mas kaž­koks suvar­žy­mas, dės­nin­gu­mas rezo­nuo­jan­tis dan­go­rai­žių skliau­tuose ir nema­tan­tis tos gam­ti­nės jėgos, kurią neša Sigur Rós.

Kas gi sle­piasi už tos keis­tai užval­dan­čios kiek­vieną kūno ląs­telę muzi­kos? Besidomint šia grupe susi­duri su dar vienu sun­kumu, begale akiai neįp­rastų sim­bo­lių, netgi japo­niški hie­rog­li­fai atrodo įpras­tesni. Prasidėjo vis­kas Islandijos sos­ti­nėje Reikjavike 1994 metais. Tuo metu trys drau­gai: Jón Þór (Jónsi) Birgisson (gitara ir voka­las), Georg Hólm (bosinė gitara) ir Ágúst Ævar Gunnarsson (bug­nai) sufor­mavo gru­pės bran­duolį ir suteikė jiems Jónsi sesers vardą(gimusios tą pačią dieną kai susi­būrė grupė) Sigurrós, kas išver­tus reiš­kia “Pergalės Rožė”. Štai, toks va įdomus ir reikš­min­gas fak­tas iš Wikipedijos…

Netrukus po 1997-​ais metais išleisto albumo “Von” prie gru­pe­lės pri­si­jungė vie­nin­te­lis muzi­kinį išsi­la­vi­nimą turin­tis gru­pės narys Kjartan Sveinsson. Nuo tada šis geni­jus tvarko visus Sigur Rós orkestro ir sty­gi­nių derėjimo rei­ka­lus. Po to sekė vie­nas už kitą geresni muzi­kos kūri­niai. Kas mane žavi šios gru­pės kūry­boje, tai, kad paėmęs albumą į ran­kas jau pajunti jo išbaig­tumą ir kruopš­tumą su kuriuo jis buvo pada­ry­tas. Viskas pra­de­dant nuo albumo vir­še­lio, kūry­biš­kai atliktų iliust­ra­cijų iki jo turi­nio sudaro bend­ros visu­mos pojūtį, kiek­viena daina, sekanti viena po kitos, atrodo lyg susi­jun­gia į vieną ilgą kūrinį.

Kitas šios gru­pės išskir­ti­numą žymin­tis fak­tas — voka­las. Besiklausant tik ret­kar­čiais susi­mąs­tai, o apie ką dai­nuo­jama, esmė tame, kad žodžiai susi­lieja su gar­sais ir dai­nos teks­tas iš tikro pra­randa savo reikšme, ji pasi­sle­pia, trans­for­muo­jasi į kažką dau­giau, į tai ką jauti kai kūnu per­bėga tas šiur­pu­liu­kas. Šiam reiš­ki­niui, tiks­liau kal­bai pirmą kartą panau­do­tai “Von” albume, suteik­tas “von­len­ska” pava­di­ni­mas, dar kitaip “hope­lan­dic”. Ši “kalba” sto­koja gra­ma­ti­kos, kaip jau minė­jau žodžių reikš­mės bei kar­tais netgi patys žodžiai tampa tie­siog pra­tęs­tais gar­sais susi­jun­gian­čiais su muzika.

Šiuo metu daug kalbų kelian­tis nau­ja­sis Sigur Rós albu­mas “Með suð í eyrum við spi­lum endalaust”(“With a Buzz in Our Ears We Play Endlessly”) išsi­ski­ria savo skam­be­siu ir nuo­taika iš kitų gru­pės albumų. Mane asme­niš­kai jis nudžiu­gino savo meniš­kumu, glau­džiai bend­ra­dar­biau­dami su foto­grafe Eva Vermandel ir reži­sie­riumi Nicholas Abrahams, Sigur Rós sukūrė tik­rai malonų sie­lai kūrinį. Tai tas atve­jis kai su albumu gimsta netik muzika, bet ir nuo­taika, ideo­lo­gija ir regi­nys. Kaip ir minė­jau kruopš­tus pri­ėji­mas prie albumo lei­dimo yra šios gru­pės arkliukas.

Žemiau pama­ty­site nau­jau­sią gru­pės muzi­kinį klipą kurtą kartu su Duobėje seniau minėtu Ryan Mcginley, iškarto įspėju sėdin­čius darbo ofis­uose, kad klipe domi­nuoja nuo­gas kūnas ;)

Na ir pabai­gai paga­liau galiu pri­sta­tyti trumpa 45-​ų minu­čių kon­certą MoMA moder­naus meno muzie­juje New York’e, kuris ir tapo pas­ku­ti­niuoju lašu šio straips­nio gimi­mui. Jeigu kuris dar nesate susi­pa­žinę su šia grupe tikiuosi būsite malo­niai pra­p­lėtę savo akiratį.

P.S.: Iš tikro pajusti kas per žmonės stovi už Sigur Rós ir visos Islandijos galite iš pusiau doku­men­ti­nio pusiau muzi­ki­nio filmo “Heima”(“Namie”), kuriame po ilgo turo aplink pasaulį surengę keletą kon­certų namie, Islandijoje, kalba patys gru­pės nariai; apie savo gim­tąjį kraštą, žmones, isto­riją ir save. Deja ofi­cia­lus filmo pri­sta­ty­mas inter­nete jau bai­gėsi todėl galiu pasi­da­linti tik “treileriu”:

Apie autorių:

Aleksandr Pasevin
Alekandr Pasevin yra Art Pit kūrybinis strategas bei dizaineris, atsakingas už organizacijos meninius sprendimus. Aleksandras taip pat aktyviai domisi naujosiomis technologijomis, jų sąsaja su kūrybiškumu bei panaudojimu kultūrinės organizacijos veikloje. Aleksandras nemėgsta ilgų diskusijų bei svarstymų ir dažnai greitai išsako savo... Skaityti toliau > >