Milijonus Uždirbantis “Barbaras” — Damien Hirst

Kaip visada, o ypač mūsų amžiuje, menas ir kūryba neat­sie­jami nuo komer­ci­jos. Šį kartą akį patraukė pašie­pian­tis nau­jienų pri­sta­ty­mas. Damien Hirst — kūrė­jas, šiuo­lai­ki­nio meno pasau­lio erd­vėje seka­mas ir komen­tuo­ja­mas taip, jog jau lygi­na­mas su Britney Spears iš ope­ros “<…> nusi­pirko naują porą batų”. Būtina pabrėžti, jog nuo 2004 metų tai ant­ras pagal tur­tin­gumą pasau­lyje meni­nin­kas ( pir­ma­sis sąraše pui­kuo­jasi Jasper Johns ). Nenuostabu, jog pra­dė­jusi domė­tis jo kūryba radau biog­ra­fiją su labai išsa­mio­mis ir kar­tais atrodo visai nereikš­min­go­mis deta­lė­mis. Šiuo metu gar­sūs laik­raš­čiai pub­li­kuoja labai “svarbų” gandą, jog 200 auto­riaus darbų “užs­t­rigo” White Cube gale­ri­joje, na, ne vel­tui juk artėja auk­cio­nas, kurio par­da­vi­mai turėtų pasiekti tokius skai­čius, jog tur­būt kai kurie supyks jei tai netaps pag­rin­dine vakaro žinių tema..

Damien Hirst pag­rin­dinė darbų tema­tika — mir­tis. Jis išgar­sėjo savo meni­nė­mis insta­lia­ci­jo­mis, kuriose stik­li­niuose kubuose užkon­ser­vuoti įvai­rūs gyvū­nai ( kar­vės, avys net ryk­lys). Viena iš dau­giau­siai kri­ti­kos ir susi­do­mė­jimo susi­lau­kusi “insta­lia­cija” pava­di­nimu “Tūkstantis metų” buvo stik­li­niame kube patal­pinta kar­vės galva ir dau­gybė gyvų musių, kurios gyveno mis­da­mos gal­vos mėsa. Taip auto­rius norėjo pavaiz­duoti gyvy­bės ratą, žiūro­vai galėjo matyti kaip vie­nos iš musių numiršta, o kitos dau­gi­nasi ir minta toliau, taip išlai­ky­da­mos gyvy­bės rato ritmą. Įdomu, jog tokie “kon­ser­vai” sulaukė dide­lio dėme­sio. Pavyzdžiui užkon­ser­vuo­tas ryk­lys ( jo nuo­trauką matote apa­čioje ) buvo par­duo­tas už 50 000 svarų.

Tokios insta­lia­ci­jos gali pasi­ro­dyti patrauk­lios ir net gra­žios, juk užfik­suota mir­ties aki­mirka, pri­me­nanti mums, jog esame neto­buli ir neam­žini. Žiūro­vas gal net išspaustų aša­rėlę, gro­žė­da­ma­sis šiais gam­tos val­do­vais, jei tik neat­kreiptų dėme­sio į tai, jog auto­rius ne tik užkon­ser­vuoja miru­sius žvėriu­kus, bet kar­tais ir suka­poja juos į gaba­lus, vie­tose ati­deng­da­mas įvai­rius rau­me­nis ir leis­da­mas mums išvysti auką “negra­žios” mir­ties atveju.


Atėjo lai­kas, kai Damien Hirst galėjo kurti neri­bo­da­mas savo fan­ta­zi­jos ir išlaidų — popu­lia­ru­mas ir var­das jau garan­tavo jo darbų pasi­se­kimą. Rezultatu tapo žmogaus kau­kolė “papuošta” tik­rais dei­man­tais. Šis šedev­ras pava­di­nimu “Memento Mori” tal­pina 1,106.18 karatų, kurių vertė 15,000,000 svarų. Kaukolė sumo­de­liuota ant 18 amžiaus žmogaus kau­ko­lės, bet vie­nin­telė išli­kusi tikra dalis yra dantys.

Damien Hirst neap­si­ri­boja vien skulp­tūra ir insta­lia­ci­jo­mis, galima pama­tyti daug jo pie­ši­nių, nuo­traukų, sukurtų siu­žetų ir netgi reži­suotų klipų. Vieną iš jų įdedu — Blur “Country House”. Įdomu, jog auto­rius neku­ria vie­nas, o jo asi­stentų komanda pri­mena nedi­delį fab­riką. Pavyzdžiui, pie­ši­nys ir spal­votų apskri­timų, vėliau daug kur pri­tai­ky­tas kaip inte­rjero ir dizaino dalis, buvo atlik­tas būtent vie­nos jo asi­sten­tės. Dažnai jo dar­bai suke­lia dis­ku­si­jas apie auten­tiš­kumą, tačiau pats auto­rius tei­gia, jog vie­nin­te­lis skir­tu­mas tarp asi­stento ir jo pieš­tos dėmės yra pinigai.

” Aš nup­ie­šiau tik pen­kis pir­mus apskri­ti­mus, toliau per­da­viau darbą Reičel. Aš nega­lė­jau būti sušiktu subin­gal­viu ir piešti tas dėmes.. Jos yra šūdas suly­gi­nus su…” — taip apie savo kūrinį atsi­lie­pia autorius.

Autorius turi daug ger­bėjų ir pir­kėjų, bet taip pat yra labai nemėgs­ta­mas kai kurių kri­tikų. Teigiama, jog jo dar­bai išvis neturi jokios meni­nės reikš­mės, o meno kūri­niais trak­tuo­jami supjaus­tyti žvėrys, paver­čia meną, kuris per tūks­tan­čius metų buvo mūsų civi­li­za­ci­jos įrodymu — jos nei­gimu, o žmones — bar­ba­rais. Nebandysiu ilgiau įtei­gi­nėti savo nuo­mo­nės apie šiuos dar­bus, bet siū­lau pažiū­rėti šį inter­viu, kuriame susi­pa­žin­site su pačia Damien Hirst asme­nybe, bei pama­ty­site paro­dos pristatymą.







Gintarė Žitkevičiūtė
Apie autorių:
Gintarė Žitkevičiūtė
Gintarė Žitkevičiūtė yra Meno Duobės projektų kuratorė bei tinklaraštininkė, besidominti įvairiomis su kūrybiškumu susijusiomis tematikomis. Savo darbo strategijoje ji mėgsta gerą planavimą, dėmesį projektui, gilinimąsį į tematiką. Gintarės nuomone dirbti negalima su bet kuo, kurdama projektus ji kruopščiai renkasi žmones ... Skaityti toliau > >
Šis įrašas publikuotas kategorijoje: Vaizdas
Tavo Komentarų vieta Skaityk - Reaguok
Jei išdrįsi
  • Archatas
    rugsėjo 10, 2008
    4:24 am

    Kyla aso­cia­ci­jos su sti­lingu serialu „Dexter“ apie seri­jinį žudiką-​herojų! Būtų nuo­stabu, jei nebūtų tikra.. Barbarizmas ar menas – dis­ku­sija tolygi dis­ku­si­jai apie gra­fi­čių meniš­kumą ar van­da­lizmą. Tačiau šitas mir­ties menas man atrodo šiek tiek psi­chiš­kai nesveika. Panašiai kaip kad knyga „Asilė pama­čiusi angelą“..

  • Gintariusha
    rugsėjo 10, 2008
    1:28 pm

    na, gra­fiti šiek tiek kitaip, nes tai jau visa meno šaka išpli­tusi, o čia tik vieno meni­ninko kūryba. gra­fiti suga­dina kri­tikų atžvil­giu kokį pastatą ir visa žala, o čia tie­siog įtrau­kia­mas gyvas orga­niz­mas, kuris nužu­do­mas meno tiks­lais, dėl to ir kri­ti­kai taip pik­ti­nasi. mane visame šitame ste­bina, jog toks dide­lis popu­lia­ru­mas šių darbų ir žmonės nori jų savo namuose, suke­lia pamąs­ty­mus apie mūsų visuomenę..

  • cinamonas
    rugsėjo 15, 2008
    11:08 am

    Prieš porą valandų skai­čiau labai įdomų šio meni­ninko paly­gi­nimą su Franciu Bacon’u.

    Peter Conrad: Like Francis Bacon trans­for­ming Golgotha into an abat­toir, Hirst is a reli­gious artist for a god­less age.

    Labai sutinku su šiuo paly­gi­nimu, nes visa ta pro­fa­niška aistra ir su kuria jis kuria, daro didelį įspūdį, taip, tarsi prieš save maty­tum patį Dievą.

  • Gintariusha
    rugsėjo 15, 2008
    12:29 pm

    Patarčiau per daug nesi­ža­vėti jo dar­bais, pasta­ruoju metu labai daug apie jį rašo spau­doje ir kuo toliau tuo labiau paste­biu, jog labai ver­ti­nami kri­ti­kai nie­kina jo kūri­nius, tei­gia jog jie tėra išpus­tas bur­bu­las, neturi jokios meni­nės ver­tės, o pats Hirst nau­doja meno pasau­lyje visiš­kai nepri­im­tiną ir net įžūlų mar­ke­tingą darbų par­da­vi­mui. Žinoma, visada vyrauja dvi labai skir­tin­gos nuo­mo­nės, visgi manau geriau būti kaž­kur per vidurį.

  • Gediminas
    rugsėjo 16, 2008
    9:41 am

    Aha. Geriausia visada kaž­kur per vidurį būti. Tada jeigu kas tai iškart gali per­eiti į prie­šingą sto­vyklą. Visada savas būsi. Visų draugas.

  • admin
    rugsėjo 16, 2008
    4:30 pm

    Niekas apie drau­gyste nekalba, kal­bama apie blai­vios nuo­mo­nes ture­jima, analizavima…butu ido­miau suzi­not ka Gediminas mano apie Hirsta? ;]

  • Dovydas
    vasario 28, 2010
    12:25 pm

    Kažkada ponai­tis Warholas buvo pana­šiai kont­ra­ver­tiš­kas. dabar tokios tak­ti­kos vadi­na­mos “low-​brow”. Bet nesku­bė­kit nuver­tinti to, taip vadi­na­mos žemo­sios kla­sės atsto­vai tai Banksy, Barry McGee, ESPO, Charles Krafft it kiti moder­nūs folkloristai.

  • Kristijonas
    vasario 28, 2010
    10:36 pm

    Tobulas pseudo-​meno pavyz­dys. Gudrus šiknius nori sulaukti dėme­sio ir taip pra­kišti savo nuval­kio­tas idėjas.