” Sukurtas pastatas turi būti visumos dalimi, kitaip tariant tapti geru kaimynu. Vienintelis dalykas ko gali tikėtis architektas — kad jo kūrinys įsilies į urbanistinę erdvę. Man nepatiko aplinkinė architektūra, bet žmonės čia gyvena, jie gerbia ir myli šias vietas, todėl ir man nieko neliko kaip tik gerbti jų aplinką. Aš bandžiau sukurti simbolį, ikoną, kuri atspindės šios vietovės dvasią ir gyventojus.” — teigia architektas Frank Gehry.
Tai pirmasis Frank Gehry sukurtas svarbus visuomeninis pastatas savo gimtajame mieste ir labiausiai lauktas projektas nuo Gugenheimo muziejaus pastatymo Bilbao vietovėje. Projekto išpildymas truko net 16 metų, pareikalavo dvigubo biudžeto negu buvo planuota, o statyboms prireikė virš 30 tūkst. architektūrinių piešinių.
Kyla klausimas, o kodėl gi toks pavadinimas? Istorija tokia, kad pati projekto idėja atsirado tada, kai Lillian Disney, Walt Disney našlė padovanojo Los Angelui 50 milijonų dolerių. Frank Gehry pateikė dizaino planus 1991 metais. Požeminio garažo konstravimas buvo pradėtas 1992 metais ir užbaigtas 1996. Tik 2003 metais pastatas ir požeminis garažas buvo visiškai pabaigti. Statyboms buvo išleista 274 milijonai dolerių, 100 mln. iš jų Los Angelui padovanojo Disney’ jaus šeima.
” Aštuonerių metų aš žaisdavau su močiute kubeliais, ji atnešdavo man iš savo darbo įvairių pjuvenų ir drožlių — mes jas naudojome kurdami įvairius įsivaizduojamus fantastinius miestus. Tai man buvo kaip suaugusiųjų leidimas žaisti labai kūrybingą žaidimą.” — atsimena architektas.
Frank Gehry susidūrė su daugybę problemų norėdamas realizuoti savo idėjas. Baigus mokslus jį ištiko tikra krizė. Žiūrėdami į jo projektus, užsakovai ir kolegos teigė, jog to neįmanoma įvykdyti, tai neegzistuoja, jog jis negali ir toliau kurti tokius projektus. Frank kilęs iš labai liberalios šeimos, jis nenorėjo kurti namų turtingiesiems, jį masino idėja, jog architektūra gali keisti miestus, gali padėti neturtingiems, sukurti nuostabias vietas. Visuomeninė (socialinė) architektūra buvo vienintelis tikslas besisukantis jo galvoje, deja dauguma tuo metu teigė, jog jos tiesiog nėra.
Tokio tipo architektūra priskiriama 1980 — aisiais prasidėjusiam postmodernizmo judėjimui pavadintam dekonstrukcionizmo vardu. Jam būdingas formų skaldymas, netiesios linijos, kurios iškraipo ir deformuoja tam tikrus architektūrinius elementus. Tokio tipo architektūriniai pastatai primena chaosą ir atrodo labai nenuspėjami.
Ypatingas ne tik pastato eksterjeras, tačiau ir interjeras. Jei eksterjero statybai naudotas vien plienas ir stiklas, tai visai centrinei koncertų salei ir interjerui sukurti panaudotas medis. Pastato centrinėje dalyje esanti auditorija talpina 2265 žiūrovų. Ignoruodami įprastą koncertų halėms klasių suskirstymą ir elitarizmą interjero dizaineris kartu su Frank’ u neįterpė privačių sėdimų vietų. Taigi, jokių privilegijų ir stebinančiai aukštų kainų, kurios gali sutrukdyti paprastam gyventojui patekti į koncertą.
Interjero akcentas — milžiniški mediniai vargonai, po daugelių ginčų sukurti tiksliai pagal architekto sumanymą. Bendras kompromisas su vargonų konsultantu buvo priimtas labai sunkiai. Pirmieji Frank Gehry projektai tiesiog atėmė iš vargonų jų funkciją, t.y.neįmanoma buvo sukurti jų taip, jog galėtum jais groti. Ginčų rezultatą matote nuotraukoje.
Daugelio kritikų nuomone šis kūrinys labai pasisekęs. Eksterjeras ir interjeras stulbinančiai dera vienas su kitu, o pats pastatas tapo miesto akcentu. Frank Gehry pelnė daugelio architektų ir Los Angel’o gyventojų simpatijas, kritikai teigia, jog tai pats brandžiausias jo kūrinys.
Daugiau apie Walt Disney koncertų salę ir joje vykstančius renginius galite pasiskaityti čia.
Jei išdrįsi