Ernesto Neto būtybės

1950 pabai­goje pra­si­dėjo judė­ji­mas nei­gian­tis moder­nizmo geo­met­ri­nės abst­rak­ci­jos idė­jas, šio judė­jimo atsto­vai atvirkš­čiai norėjo suly­ginti meną su gyvais orga­niz­mais ir išreikšti savo idė­jas lanks­čio­mis ir gyvo­mis struk­tū­ro­mis. Ernesto Neto kūryba pri­ski­riama orga­ni­nei archi­tek­tū­rai. Jo abst­rak­čios insta­lia­ci­jos daž­nai užima visą erdvę, jis kvie­čia žiūro­vus susi­pa­žinti, paliesti ir net užuosti šias “būtybes”.

Šios insta­lia­ci­jos yra dide­lės, minkš­tos ir abst­rak­čios. Žiūro­vas jas gali liesti, kar­tais ant jų sėdėti ir vaikš­čioti, kar­tais pasi­klysti visame labi­rinte. Autorius tei­gia, jog svar­biau­sia mūsų kūno dalis yra oda. Ji yra riba tarp mūsų vidi­nio ir išori­nio pasau­lio, jos pagalba mes pati­riame skir­tin­gus jaus­mus — šaltį, karštį, kie­tumą, kito kūno pri­si­lie­timą. Šių “būty­bių” tik­ru­mas pati­ria­mas būtent jas lie­čiant, kaip tik­ras bio­lo­gi­nis orga­niz­mas jos turi vidų ir odą atski­rian­čią jį nuo išori­nio pasaulio.

” - Ar turi kokią sva­jonę, idea­lią vietą, kurioje norė­tum “apgy­ven­dinti” savo būtybę?

- Oloje! Man patinka gal­voti, kad kūnas yra ir archi­tek­tū­rinė konst­ruk­cija, ir land­šaf­tas”. — Victoria Miro interviu.

Ernesto Neto tei­gia, jog erdvė yra labai svarbi jo kūry­bai. Jeigu jam nepa­tinka vieta, kurioje jis turi kurti, jis atsi­sako viso pro­jekto. Svarbiausia jo kūry­boje yra har­mo­nija tarp svo­rio ir leng­vumo, pusiau­svy­ros ir dina­mi­kos, skaidrumo ir neper­ma­to­mumo, inte­rjero ir eks­te­rjero, fizi­nio ir filo­so­fi­nio pasau­lių. Derindamas šiuos ele­men­tus jis išreiš­kia savo požiūrį į tai, koks turėtų būti mūsų pasaulis.

” Aš manau, jog mano kūri­nys yra šokis, ir aš tikiu, jog mūsų visuo­menė kaip skulp­tūra įgauna šokio formą. Šokis — tai mūsų kas­die­ni­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kių sim­bo­lis. Šių struk­tūrų viduje yra reikš­mės ir idė­jos, tačiau jų pavir­šius atspindi šokį ir muzi­ka­lumą. Kartais aš pasa­kau, ką norė­jau išreikšti, bet labai daž­nai palieku erdvę pačio žiūrovo inter­pre­ta­ci­jai.” — tei­gia Ernesto Neto.

Ernesto kilęs iš Brazilijos. Jis pabrė­žia, jog būtent jo gim­ta­sis mies­tas Rio de Janeiro suteikė įkvė­pimo jo dar­bams. 1970-​aisiais visas mies­tas buvo didžiulė sta­tybų aikš­telė. Inžinieriaus sūnus tei­gia, jog ir šian­dien sta­tybų kva­pas ir gar­sas sugrą­žina jį į vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mus. Nors meni­nin­kas daug keliauja, bet nau­jųjų metų vakarą visada pra­lei­džia gim­ta­jame mieste su drau­gais ir kai­my­nais. Draugiškumas, har­mo­nija, geri san­ty­kiai — svar­biau­sia jo gyve­nime. Savo paro­dose jis taip pat sie­kia sukurti erdvę, kurioje žmonės galėtų bend­rauti, juok­tis ir jau­kiai jaustis.

Apie autorių:

Gintarė Žitkevičiūtė
Gintarė Žitkevičiūtė yra Meno Duobės projektų kuratorė bei tinklaraštininkė, besidominti įvairiomis su kūrybiškumu susijusiomis tematikomis. Savo darbo strategijoje ji mėgsta gerą planavimą, dėmesį projektui, gilinimąsį į tematiką. Gintarės nuomone dirbti negalima su bet kuo, kurdama projektus ji kruopščiai renkasi žmones ... Skaityti toliau > >