Kalnuotos Snøhetta idėjos. Opera House Oslo.

Tiesą sakant, nie­kada nejau­čiau per­ne­lyg dide­lio susi­ža­vė­jimo šiuo­lai­kine archi­tek­tūra ar konk­re­čiu jos pavyz­džiu. Matyt, tam buvo lemta baig­tis, rodos, dar visai ką tik, pra­ėju­sią vasarą. Tam tikro atsi­ver­timo link kito­kio požiū­rio kal­ti­ninku tapo nau­jo­sios Oslo ope­ros pasta­tas (toks bal­tas „led­kal­nis”, visa didybe sty­ran­tis senojo Oslo uosto teri­to­ri­joje) su kūry­bi­nių jos tėvų — nor­vegų archi­tek­tū­ros ir inte­rjero dizaino komanda „Snøhetta”. Ir netgi manau, kad ne man vienai.

Tas pasta­tas — ne tik opera. Tai tarsi inte­rak­ty­vus kūnas, kurį gali patirti pats ant jo lai­pio­da­mas, lies­da­mas stogo fak­tūrą, ste­bė­da­mas sau­lė­lydį sėdint ant jo ir visai nesi­bai­min­da­mas fakto, kad po tavo kojo­mis vyksta opera ir kad gal­būt visai nejauti tiems pasi­ro­dy­mams prie­lan­kumo. Ir žinoma, jis pui­kiai įsilieja į land­šaftą. Sakiau — kaip koks led­kal­nis. Turbūt nė nerei­kia minėti, kokios svar­bos ir bran­gumo (taip pat mate­ria­li­nio) ši opera yra Norvegijai, netu­rė­ju­siai tokio objekto, būtent ope­ri­nės paskir­ties. Ir dar jis trau­kia turi­s­tus, kurie, gal­būt tin­gė­dami lipti į tikrą kalną, pui­kiai gali pasi­mė­gauti šiuo pse­udo­kalnu beveik miesto centre.

O pati kom­pa­nija Snøhetta yra Snøhetta ne be rei­kalo. Šis žodis taip pat reiš­kia vie­nos iš Norvegijoje esan­čių kalnų vir­šū­nių pava­di­nimą. Pakankamai tei­sin­gas pasi­rin­ki­mas, manau, o ypač žinant kom­pa­ni­jos dekla­ruo­jamą idėją apie kraš­to­vaiz­džio ir archi­tek­tū­ros ryšio svarbą. Jei atsi­rastų ištroš­ku­siųjų isto­ri­jos ar datų — visa ko pra­džia lai­ky­tini 1989-​ieji Osle. Bent jau Rytų Europai dina­mišku metu nor­ve­gai ramiau­siai suko archi­tek­tū­rinį lizdą. Įkurti pada­li­niai Osle ir New York mieste. Su pakan­ka­mai galinga ir gau­sia komanda, vie­ni­jan­čia archi­tek­tū­ros, land­šafto ir inte­rjero dizaino specialistus.

Slenkant lai­kui, Snøhetta išsi­ko­vojo pagarbą besi­va­do­vau­dama vien­tisa kūry­bine filo­so­fija ir eko­lo­giš­kais spren­di­mais. Svarbu, kad sta­ti­nys būtų neprieš­ta­rau­jan­tis aplin­kai, bet ir joje nepra­nyks­tan­tis. Natūralios medžia­gos, šiuo­lai­ki­niai dizaino spren­di­mai, har­mo­nija. Labai skan­di­na­viška. Vienas anks­ty­ves­nių ir žymes­nių objektų kom­pa­ni­jos port­fo­lio — Lillehammer Olympic Museum, pasta­ty­tas 1994 metais ten vyku­sioms žiemos olim­pi­nėms varžyboms.

„Architektūra negali būti tie­siog tvar­kos tai­syk­lių kra­ti­nys. Bet taip pat ji turi būti patogi nie­kad nepa­il­sin­čios visuo­me­nės minčiai.”

Nepaisant to, kad Opera House Oslo figū­ruoja šio straips­nio pava­di­nime, tai nėra žymiau­sias ir didžiau­sias Snøhetta tva­ri­nys. Galbūt jau bus gir­dėta, bet Aleksandrijos bib­lio­teka — taip pat jų pastangų rezul­ta­tas. Ir netgi toks iš pirmo žvilgs­nio keis­tas dėl savo vie­tos objek­tas kaip Gambijos uni­ver­si­te­tas. Beje, Sandvika mies­te­lio kul­tū­ros namai taip pat pui­kiai rep­re­zen­tuoja kom­pa­ni­jos idė­jas. Arba vaikų dar­že­lis dar vie­name nedi­de­liame mies­te­lyje. O atei­tyje turėtų iškilti moder­nus Bergen Academy of Arts pasta­tas, Saudi Arabia kul­tū­ros cent­ras didžiau­siai pasau­lyje naf­tos kom­pa­ni­jai, Rugsėjo 11-​osios muziejus-​memorialas New York‘e ir tai dar ne sąrašo pabaiga. Jau nemi­nint gau­sy­bės apdo­va­no­jimų. Atrodo, Snøhetta nė neke­tina sustoti.

Snøhetta pro­jek­tais galite pasi­mė­gauti čia.

Apie autorių:

Kristina Alijošiūtė
Kristina Alijošiūtė yra Meno Duobės straipsnių redaktorė ir tinklaraštininkė, taip pat prisidedanti dizaino darbais. Daugiausia dėmesio ji skiria kokybei ir tematikų aktualumui, bet ne ką mažiau vertina motyvuotą ironiją bei gebėjimą išsiskirti. Rašymas jai visuomet buvo labiau pomėgis, nei pareiga. Gerbia nebijančius rašyti su... Skaityti toliau > >