Maurizio Cattelan pasaulyje į popiežių nukrito meteoritas

Satyrikas, būti­nai suer­zi­nan­tis kiek­vieną, kuris turi nors lašą kon­ser­va­ty­vumo, ger­bia reli­giją, papro­čius, mora­lės tai­syk­les ir visus kitus, anot Maurizio Cattelan “nieko never­tus” nie­kus. Šis vei­kė­jas įsibrovė į meno pasaulį ne tik netilp­da­mas į jo rėmus, bet ir steng­da­ma­sis juos visiš­kai sulau­žyti, paneigti, o svar­biau­sia išjuokti.

Absurdo teatru tapu­sios paro­dos lei­džia žiūro­vams pasi­mė­gauti tokiais regi­niais kaip prie vir­tu­vi­nio stalo sėdinti ir ban­danti nusi­šauti voverė, minia­tiū­ri­nis besi­mel­džian­tis Hitleris, popie­žius, nutrenk­tas meteo­rito, arba tar­kim lauke prieš pra­ei­vius besi­pui­kuo­jan­tys trys pasi­korę vaikai.

” — Vienas pir­mųjų kartų, kai išvy­dau spau­doje tavo vardą, buvo atve­jis, kai ruoš­da­mas savo pasi­ro­dymą sumas­tei atvesti į gale­riją asilą, tačiau nieko nepa­vyko ir parodą po kelių dienų uždarė svei­ka­tos komisija.

— Na tai ne vie­nin­te­lis mano nenu­si­se­kęs pro­jek­tas. Ar gir­dė­jai apie mano pasi­ro­dymą kuriame daly­vavo lojan­tys paukščiai?

— Ką turi ome­nyje “lojan­tys paukščiai”?

— Aš norė­jau vie­nus gyvū­nus pri­versti skam­bėti lyg jie būtų kiti. Praleidau su jais šešis mėnesius.

— Turi ome­nyje papū­gas? Nejaugi iš tiesų tikė­jai, jog pri­versi jas loti lyg šunis?

— Žinoma, turiu draugą, kuriam tai pavyko. Jo paukš­čiai moka išgauti skal­bimo maši­nos garsą. Man patinka, kai stovi ir žiūri į tau visiš­kai pažįs­tamą dalyką, tačiau tai visai kas kita, nei tu manai, kaip tar­kim lojan­tys paukš­čiai. — Bob Nickas inter­viu su Maurizio Cattelan.” 

Maurizio Cattelan kilęs iš Italijos, jis nie­kad nelankė dai­lės mokyk­los ir nebaigė jokio menų uni­ver­si­teto, visko mokėsi pats. Prieš atsi­dur­da­mas meno pasau­lyje dirbo daug labai keistų darbų, kaip tar­kime padė­jėju morge, virėju, slaugu ar sodininku.

Visų pirma jo kūry­biš­ku­mas atsi­skleidė inte­rjero dizaine. Keisti ir ori­gi­na­lūs bal­dai netru­kus atsi­dūrė žino­miau­siuose Italijos žurna­luose. Tačiau Cattelan nusprendė, jog dizaino sri­tyje jam vie­tos nėra ir susi­kon­cent­ravo ties pasau­lio išjuo­kimo idėja, kas jam gerai pavyko ir net sukėlė pasi­pik­ti­nimo bei van­da­lizmo bangas.

Dar viena meni­ninko suk­tybė — jo dub­le­riai. Interviu jis pats neda­ly­vauja, neat­sa­ki­nėja į klau­si­mus apie savo kūri­nių reikš­mes ir pag­rin­di­nes idė­jas. Vietoj Maurizio inter­viu daly­vauja apsi­metę juo žmones, kurie turi pasi­ruošę atsa­kymų šabloną ir daž­nai inter­viu paver­čia dar vienu pajuo­kos objektu neduo­dami tikrų atsa­kymų, bet dar labiau viską supainiodami.

Kiekvienas Maurizio sukur­tas per­so­na­žas turi savo isto­riją — kar­tais labai juo­kingą, kar­tais tra­gišką. Jis nesie­kia išspręsti prob­lemų, nebando atsa­kyti į klau­si­mus, jis tie­siog lei­džia žiūro­vui susi­durti su tam tikra situ­acija ir per­so­nažu, pasi­juo­kia iš jo, bet tuo pačiu palieka ir vie­tos inter­pre­ta­ci­joms, nie­kada pats neuž­im­da­mas tiks­lios ideo­lo­gi­nės pozicijos.

” Norėdamas nuga­lėti jėgą, iš pra­džių turi į ją pažiū­rėti iš arti, tuo­met atsi­traukti ir pažvelgti iš toli ir galiau­siai — ją nuko­pi­juoti.” — Maurizio Cattelan.

Apie autorių:

Gintarė Žitkevičiūtė
Gintarė Žitkevičiūtė yra Meno Duobės projektų kuratorė bei tinklaraštininkė, besidominti įvairiomis su kūrybiškumu susijusiomis tematikomis. Savo darbo strategijoje ji mėgsta gerą planavimą, dėmesį projektui, gilinimąsį į tematiką. Gintarės nuomone dirbti negalima su bet kuo, kurdama projektus ji kruopščiai renkasi žmones ... Skaityti toliau > >