Serpentine galerija, lauko paviljonai 2008–2000 metais

^{2008 metų pavil­jo­nas, toliau matoma kla­si­ki­nio sti­liaus gale­rija — pasta­tas sta­ty­tas 1934 metais.}

Serpentine gale­rija Londono centre yra viena mėgia­miau­sių ir lan­ko­miau­sių šiuo­lai­ki­nio meno gale­rijų visoje Anglijoje. Joje buvo eks­po­nuo­jami tokių žinomų meni­ninkų dar­bai kaip Man Ray, Henry Moore, Andy Warhol, Bridget Riley, Allan McCollum ir Damien Hirst. Šios gale­ri­jos ren­gi­niai, paro­dos ir ren­gia­mos paskai­tos per metus subu­ria net 750,000 lankytojų.

Nuo 2000-​ųjų metų sugal­vo­tas pro­jek­tas — kiek­vieną vasarą kvie­čiami pasau­li­nio garso archi­tek­tai, kurie sup­ro­jek­tuoja ori­gi­nalų lauko paviljoną.

Tokia ir bus šio straips­nio tema — apžvelg­siu visus pavil­jo­nus nuo šių 2008-​ųjų metų iki pat pir­mojo sta­tyto 2000-​aisiais.

Būtent Frank Owen Gehry sukūrė šių 2008-​ųjų metų pavil­joną. Garsiausias archi­tekto kūri­nys — Gugenheimo muzie­jus Bilbao mieste ir jau anks­čiau minėta Walt Disney kon­certų salė. Dinamiška struk­tūra susi­deda iš mil­ži­niškų medi­nių lent­juos­čių, den­gian­čio stik­li­nio komp­lekso ir pri­tvir­tinta ketu­rio­mis masy­vio­mis plieno kolo­no­mis. Gehry ir jo komanda įkvė­pimo pro­jek­tui sėmėsi iš dau­ge­lio šalti­nių, kaip pavyz­džiui: Leonardo da Vinci sup­ro­jek­tuo­tos medi­nės kata­pul­tos ar juos­tuoti paplū­di­mio vasarnamiai.

Dalinai amfi­te­at­ras, dali­nai pasi­vaikš­čio­jimo vieta, ši leng­vai trans­for­muo­jama struk­tūra pri­tai­koma kaip pavė­sinė ir poil­sio vieta die­nos metu bei pasi­ro­dymų ir dis­ku­sijų salė naktį.

“Paviljonas sup­ro­jek­tuo­tas taip, jog funk­cio­nuotų kaip urba­nis­tinė gatvė einant iš parko ir norint patekti į gale­riją.” - Frank Owen Gehry.

Nuotraukoje matote kaip vasa­ros pavil­jo­nas atrodė 2007-​aisiais. Šį šedevrą sukūrė islandų meni­nin­kas Olafur Eliasson kartu su nor­vegų archi­tek­tū­ros ir inte­rjero dizaino koman­dai „Snøhetta” pri­klau­san­čiu archi­tektu Kjetil Thorsen, abu daly­vavo Oslo ope­ros kūrime.

Struktūra pri­mena spi­ningo vir­šu­tinę dalį. Plati spi­ra­linė rampa gali apsi­sukti du pil­nus apsi­su­ki­mus ir suteikti gali­mybę lan­ky­to­jams pakilti nuo parko vejos iki aukš­čiau­sio pavil­jono taško, kur jie gali pasi­gro­žėti nuo­sta­biais Kensington parko vaiz­dais ir prie­šais esan­čiais rūmais.

Šiai struk­tū­rai didelę įtaką daro sup­ro­jek­tuoti “lan­gai”, kurie tampa akcentu eks­te­rjere. Dienos metu vidi­nei pavil­jono erd­vei jie sutei­kia žais­mingą apšvie­timą, o naktį suke­lia lan­ky­to­jams jausmą lyg jie žiūrėtų į skrai­dan­čią lėkštę ar net išsi­šie­pusį ryklį.

2006-​aisiais savo kūry­biš­kumą demonst­ravo olandų archi­tek­tas Rem Koolhaas ir dizai­ne­ris Cecil Balmond iš Šrilan­kos. Jums mato­mas kiau­ši­nio for­mos kupo­las pada­ry­tas ne iš bet ko, bet iš pri­pu­čiamo tento, kuris atliko spe­cia­lią funk­ciją. Esant sau­lė­tai die­nai šis bur­bu­las lyg debe­sė­lis plū­du­riavo padan­gėje ir suda­ry­davo šešėlį poil­siau­jan­tiems, o pra­pliu­pus lie­tui stai­giai nusi­leis­davo ant matomo stik­li­nio fryzo ir tap­davo pui­kiau­siu stogu!

Ši stik­line siena aptverta erdvė funk­cio­navo ir kaip kavinė, ir kaip per­žiūrų, pokal­bių bei gale­ri­jos ren­gi­nių salė. Apatinė dalis, sup­ro­jek­tuota dizai­ne­rio Thomas Demand, akcen­tavo pir­mąjį meni­ninko ir dizai­ne­rių bend­ra­dar­bia­vimą sta­tant gale­ri­jos paviljoną.

2005-​aisiais pasi­žy­mėjo gar­siausi Portugalijos archi­tek­tai Álvaro Siza ir Eduardo Souto de Moura. 400 kvad­ra­ti­nių metrų užiman­tis orga­niš­kas pavil­jo­nas per­teikė archi­tektų idėją sukurti susi­gū­žusį žvėrį, kuris bet kurią minutę užšoks ir pra­rys visą galeriją.

Nors pavil­jo­nui sukurti buvo nau­do­tos pra­ma­ny­tos tech­ni­kos ir neįp­ras­tas šiuo­lai­ki­nis dizai­nas, tačiau pati konst­ruk­cija būdinga vie­to­vėje sta­to­miems pasta­tams. Statyboms panau­doti 427 uni­ka­lūs medi­niai pluoš­tai ir 247 skaid­rios plokš­tės vei­kian­čios sau­lės bate­rijų prin­cipu ir sklei­džian­čios šviesą. Šiuo pro­jektu buvo sie­kiama atsi­žvelgti į eko­lo­giš­kumą ir archi­tek­tū­ros sude­ri­na­mumą su supan­čia vie­tovę gamta.

Paviljonų apžvalgą 2004–2000 metams pra­tę­siu kitame straipsnyje :]

Apie autorių:

Gintarė Žitkevičiūtė
Gintarė Žitkevičiūtė yra Meno Duobės projektų kuratorė bei tinklaraštininkė, besidominti įvairiomis su kūrybiškumu susijusiomis tematikomis. Savo darbo strategijoje ji mėgsta gerą planavimą, dėmesį projektui, gilinimąsį į tematiką. Gintarės nuomone dirbti negalima su bet kuo, kurdama projektus ji kruopščiai renkasi žmones ... Skaityti toliau > >