Tai kas vis dėl to yra tas Industrinis Dizainas?

„Visa tai apie pla­tesnę dizaino reikšmę kom­pa­ni­joje ir jos stra­te­ginį poveikį. Naudodami indust­rinį dizainą mes leng­vai galime paaiš­kinti vizu­a­liai, kam pro­duk­tas sukur­tas ir kokios jo funk­ci­jos. Dizainas tik­rai nėra vien fizinė forma — tai visas mąs­ty­mas, besi­sle­pian­tis už pro­cesų, kurie kažką reiškia.” 

Tai buvo vieno dabar­ti­nio Suomijos dizai­ne­rio citata, kuri labai gerai atspindi tai, kas šiuo metu vyksta Skandinavijos indust­ri­nio dizaino sri­tyje. Paklauskite, ką apie indust­rinį dizainą mano lie­tu­viai. Atsakymas grei­čiau­siai bus: „gra­žūs, sti­lingi, ergo­no­miški, pato­gūs, moder­nūs pro­duk­tai” (ir grei­čiau­siai omeny turės bal­dus). Menu (tai yra gro­žiu, sti­liumi) dizai­nas Skandinavijoje pra­si­dėjo, o tai buvo labai seniai. Ergonomika jau irgi išdis­ku­tuo­tas ir pra­ei­tas eta­pas. Taigi, bet kuriai Skandinavijos įmonei toks api­brė­ži­mas pasi­ro­dytų kiek nai­vus ir pase­nęs. Šiuo metu indust­ri­nio dizaino suvo­ki­mas šioje šalyje yra kur kas pla­tes­nis, nei prieš tai mano įvar­din­tas pro­dukto api­brė­ži­mas. Viskas labai pla­čiai sukasi apie verslą — dizai­nas yra tarsi varo­moji jėga, kurianti eko­no­mi­nius rodik­lius. Ir tai net nebū­ti­nai pro­duk­tas. Ar pro­duk­tas, bet ne mate­ri­jos prasme, tačiau kur kas giles­nės stra­te­gi­jos ir pro­dukto visu­mos judė­jimo kryp­ties forma. Bet apie viską iš pradžių.

„Jussi Ahola ski­ria indust­rinį dizainą į dvi prak­ti­nes dizaino vei­kimo erd­ves: var­to­to­jišką dizainą ir inves­ti­ci­nes pre­kes ati­tin­kama tvarka. Jis taip pat pabrė­žia, kad kaip prie­das prie prak­ti­nio dizaino darbo, indust­ri­nis dizai­nas taip pat gali būti vadyba, švie­ti­mas ar dizaino tyrinėjimas.” 

Taigi, vis­kas pra­si­dėjo apie 1950-​uosius, kai dizaino tiks­las buvo paremti, aukš­tinti vals­tybę. Dizaineriai kūrė vie­ne­ti­nius, į nieką kitą nepa­na­šius „meno kūri­nius”, daly­vavo paro­dose. Pagrindinis visų tiks­las buvo paga­minti kažką kabi­nan­čio akį, gra­žaus, nepa­kar­to­jamo (vie­ne­ti­nio). Tipinė to meto frazė buvo: „We got a prize in Milan”. Dizaino pra­smė sly­pėjo for­moje, sti­lin­gume, este­ti­koje. (nieko nepri­mena?). Dizaineris buvo trak­tuo­ja­mas kaip kūrė­jas, „auk­si­nės ran­kos”, geban­čios masei suteikti dar nema­tytą formą.

Apie 1960-​uosius į Suomiją įsiveržė stipri pra­mo­nės banga, medie­nos gamy­bai ir per­dir­bi­mui rei­kėjo galingų apdir­bimo mecha­nizmų, gra­žūs daik­tai pasi­liko ant­roj vie­toj, taigi dizai­ne­riai taip pat pra­dėjo ieš­koti naujų gali­my­bių. Ir surado. Kiekvienas dides­nis apa­ra­tas taip pat rei­ka­lavo kaž­ko­kios vei­kimo for­mos, ir net labiau nei mažas bui­ties prie­tai­sė­lis, taigi dizai­ne­riai stip­riai pasi­nėrė į maši­ninę gamybą (kai kas indust­rinį dizainą netgi sieja būtent su šia, maši­ni­nės pra­mo­nės, dalimi). Dizainas tapo pro­dukto vys­ty­mosi pro­ceso dalimi. Kadangi tai buvo sudė­tin­gesnė gamyba, dizai­ne­ris nie­kuo­met nedirbo vie­nas– jo komandą sudarė inži­nie­riai, mecha­ni­kai, mar­ke­tingo specialistai.

„Pagrindinis skir­tu­mas yra fak­tas, kad indust­ri­nis dizai­ne­ris nedirba vie­nas, bet bend­roje koman­doje su kitais ekspertais.” 

Apie 1970-​uosius iškan­kinta karų visuo­menė grę­žėsi atgal į gyve­ni­mišką buitį, kom­fortą. Taip svar­biau­siu dalyku tuo laik­me­čiu patapo ergo­no­mika, pato­gu­mas. Vartotojas, ar tai būtų vai­kas, ar senyvo amžiaus žmogus, tapo svar­biau­siu dizaino tyrimų objektu. Dizaineriai nustojo domė­tis pačiu pro­duktu, bet pra­dėjo dis­ku­tuoti, kas tai yra. Produkto api­brė­ži­mas buvo svar­biau­sias to laik­me­čio klau­si­mas. Taigi daly­kas, kurį dizai­ne­ris labiau­siai akcen­tavo, buvo var­to­tojo reik­mių ana­lizė ir supratimas.

„<…>dis­ku­sija apie atsa­ko­mybę įgavo nepa­pras­tai poli­tinį atspalvį<…> Sovietinė ir mora­linė dizai­ne­rio atsa­ko­mybė buvo taip pat išplėsta ir apėmė Trečio Pasaulio šalis ir kitas, kurios šaukėsi pagal­bos. Dizaino reikšmė buvo suveržti pasau­li­nius resur­sus kiek galima labiau, taip pat pagei­dau­tina buvo, kad var­to­to­jai galėtų pasi­ga­minti dizaino pro­duktą patys.<…> Pinigai, sta­tu­sas ir dau­gia­var­to­to­jiš­ku­mas buvo trak­tuo­jami didžiau­siais prie­šais. Kiekvienas galėjo būti dizaineriu.”

Vėliau, apie 1980-​uosius, iš gilių dis­ku­sijų apie pačią pro­dukto esmę, taip pat dėl dide­lių kom­pa­nijų kon­ku­ren­cin­gumo ir spar­taus augimo, kai pro­dukto nebe­už­tekto kurti, bet rei­kėjo regu­liuoti jo gamybą ir srautą, išsi­vystė nauja sfera, tai yra dizaino vadyba. Tokio dizai­ne­rio užduo­tys buvo: pri­si­dėti prie bendrų stra­te­gi­nių lai­mė­jimų; tvar­kyti dizaino ištek­lius; pri­žiū­rėti dizaino pro­ce­sus; val­dyti infor­ma­ciją ir idėjų tinklą.

„Pasak Blaich‘o, dizaino vady­bi­nin­kas ope­ruoja dve­jo­pose lygiuose: ska­tin­da­mas ir iden­ti­fi­kuo­da­mas stra­te­ginį dizaino vaid­menį kor­po­ra­ci­joje, tuo pačiu metu koor­di­nuo­da­mas iš die­nos į dieną ope­ra­cinę sąveiką su susi­ju­siais kolegomis.” 

Tipinis to laiko tei­gi­nys buvo: „ Mūsų gamy­bi­nio pro­dukto port­fo­lio yra pasto­vus” . Svarbiausias dizaino pro­ce­sas– pro­dukto vys­ty­mosi ir die­gimo keliai. Dizaineris tapo tarsi koor­di­na­to­riumi, regu­liuo­jan­čiu ne tik patį pro­duktą anks­ty­voje jo kūrimo fazėje, tačiau ir jo gamy­bi­nius bei par­da­vimo rodik­lius. Itin svar­bus dizaino vady­bi­ninko tiks­las nuo pat pro­dukto kūrimo pra­džios — prie­žiūra, kad gami­na­mas pro­duk­tas ati­tiktų kom­pa­ni­jos skel­bia­mas idė­jas, bendrą visų pro­duktų port­fo­lio, kad jis pri­klau­sytų tai pačiai pro­duktų seri­jai, nenu­kryptų nuo normatyvų.

„Klausimas, ar vady­bi­nės užduo­tys turėtų būti vyk­do­mos kaž­kieno, kas turi for­malų verslo vady­bos išsi­la­vi­nimą, yra taip pat dis­ku­tuo­ti­nas ir kitose pro­fe­si­jose<…> Kaip bebūtų, dabar­tinė prie­laida yra ta, kad dizaino vadyba turėtų užsi­imti dizaino išsi­la­vi­nimą turin­tis darbuotojas.”

Apie 1990-​uosius iškilo kitas, brendo sta­tymo porei­kis. Produktams nebe­už­teko papras­tos vady­bos, kadangi vis labiau kilo mar­ke­tin­gas, kuriam ne tiek svarbu buvo pro­dukto pasto­vu­mas ir kom­pa­ni­jos atpa­ži­ni­mas pagal prekę, kiek kom­pa­ni­jos ver­ty­bių akcen­ta­vi­mas. Dizaineris turėjo pakilti dar aukš­čiau ir val­dyti ne tik pro­duktų visumą, tačiau ir visą dizaino patirtį — nuo anks­ty­vos kon­cep­ci­jos iki gamy­bos ir par­da­vimo. Atsirado nau­jas api­brė­ži­mas — dizaino stra­te­gija. Vartotojo porei­kių numa­ty­mas, stra­te­gi­nis atei­ties pla­na­vi­mas, tiks­lin­gas kom­pa­ni­jos judė­ji­mas dizaino kryp­timi — visa tai ir dau­giau labiau­siai atsi­žvelgė į skir­tin­gas var­to­tojo patir­tis ir jo lūkesčius.

„Suomijoje indust­ri­nio dizai­ne­rio reikšmė lai­kui bėgant pasi­keitė. Dizaineris nuo­lat sten­gėsi pakilti nuo ope­ra­ci­nio lygio užduo­čių iki stra­te­gi­nio darbo.” 

2000-​ieji ir dabar­ti­niai lai­kai — dizaino ino­va­ci­jos ir kon­ku­ren­cin­gumo sfera. Vis spar­čiau kylanti Kinijos grėsmė pri­vertė kom­pa­ni­jas ieš­koti naujų kon­ku­ren­ci­nių kovos būdų. Pradėta dau­giau gal­voti ne tiek apie pro­duktą, bet jo kelionę iki var­to­tojo, atsi­rado naujų aptar­na­vimo sferų reikmė. Produktas pra­dė­tas trak­tuoti ne kaip gamy­bos įran­kis, bet kaip visų patir­čių visuma. Vartotojas — nebe masė, bet indi­vi­das. Svarbiausi žodžiai visų kom­pa­nijų žodyne — ino­va­ci­jos varik­lis, nau­jo­vės, ino­va­to­riš­kas veržlu­mas, ir t.t. ir pan.

Taigi, nup­ie­šiau paveikslą to, kaip dizainą mato ir suvo­kia skan­di­na­vai ir dau­guma vakarų Europos šalių — dizai­ne­rio dar­bas nebėra pai­šyti gra­žius paveiks­liu­kus, tai stra­te­gi­jos for­ma­vimo, vady­bos bei kon­ku­ren­cin­gumo kūri­mas, kurių stip­rybė slypi vizu­a­li­niam reiš­kimo metodų kely. Tiesa, tai nereiš­kia, kad visos anks­tes­nės pako­pos jau išnykę — tie­siog dizai­nas išsi­plėtė savo vei­kimo gali­my­bes, tai­ky­da­ma­sis prie naujų pasau­li­nių ten­den­cijų. Tai vadi­nama tobu­lė­jimu. Mokyklos taip pat tai­kosi prie nau­jo­vių ir siūlo ati­tin­kamą išsi­la­vi­nimą. Pagalvokim, kurioms vie­toj įstrigę esam mes, ir kodėl taip daž­nai kar­to­jama Lietuvos vers­li­ninkų frazė, kad išsi­la­vinę dizai­ne­riai yra ati­trūkę nuo verslo mode­lių ir rea­lios gamybos.

Šia liūdna gaida ir užbaigsiu.

(Norintiems suži­noti dau­giau siū­lau pasi­skai­tyti Anna‘os Valtonen dok­ta­ran­tū­rinį vei­kalą “Redefining Industrial Design. Changes in the Design Practice in Finland”. (ieš­ko­jau ama​zon​.com — nėra))

Apie autorių:

Simona Račaitė
Simona Račaitė yra periodinė Meno Duobės rašytoja, didžiausią koncentraciją teikianti judesio formoms, meno technologijoms, kūrybiškumui bei įvairioms jo išraiškoms. Šiuo metu yra ypač susidomėjusi didelėmis organizacinėmis struktūromis bei jų veikimo formomis. Praktines produkto dizaino šaknis kramčiusi Vilniaus Dailės Aka... Skaityti toliau > >