Muzika atsiskyrėliams ir britiškas humoras

Susidedanti iš pen­kių narių grupė Art Brut į Londono sceną įžengė 2005-​aisiais metais. Grupės nariai, pri­pratę prie tran­kių rep­e­ti­cijų ir pasi­ro­dymų draugų tarpe, buvo ištraukti į die­nos šviesą žaibiš­kai ir negai­les­tin­gai. Užteko vieno žmogaus, kuris nusiuntė porą gru­pės įrašų pro­diu­se­riui, ir jau po kele­tos dienų šie atsi­pūtę punk gyve­nimo būdo drau­gai, gavo pasiū­lymą įrašyti savo albumą ir net pra­dėti kon­certų turą!

Grupės pava­di­ni­mas keis­tas ir rei­ka­lau­jan­tis paaiš­ki­nimo. Art Brut sąvoka buvo sugal­vota 1972-​aisiais metais pran­cūzų kri­tiko Roger Cardinal. Ši sąvoka api­bū­dina įvai­rių visuo­me­nės atstumtų žmonių kūrybą. Dažniausiai tokie žmonės būdavo kali­niai, pabė­gė­liai, psi­chiš­kai nesveiki, neįga­lūs asme­nys ir viso­kie atsiskyrėliai.

“Pradžioje kiti nariai nesu­prato mano sugal­voto pava­di­nimo, manė, jog juo­kauju. Tačiau jis sugal­vo­tas ne šiaip sau, mes visuo­met buvome atsi­sky­rė­liai, atras­da­vom supra­t­imą tik savo draugų rate, daž­nai visuo­me­nės kri­tiš­kai ver­ti­nami ir sulauk­dami gat­vėje gar­sių nei­giamų pastabų. Kartais net smagu pagal­voti, jog dabar mus skaito “kie­tais”, kai tuo tarpu mokyk­loje būda­vome tie vai­kai, kuriuos išsi­rink­davo paty­čioms.” — tei­gia anks­čiau gotų sub­kul­tū­rai pri­klau­sęs gru­pės voka­lis­tas Eddie Argos. 

Daugelį šį muziką patraukė savo 80-​ųjų moty­vais ir humoru. Stilius pri­ski­ria­mas indie rokui, tačiau jis vis kinta. Grupės nariai patys komen­tuoja, jog jiems kurti kartu ypač sudė­tinga, kadangi kiek­vie­nas turi skir­tingą skonį. Jų nevie­nija vie­nas mėgs­ta­mas sti­lius, bet atvirkš­čiai jei vie­nam arti­mas rokas, kitam pop, o tre­čiam elekt­ro­nika. Tenka daž­nai ieš­koti komp­ro­misų ne tik kūry­boje, bet ir tar­pu­sa­vio bend­ra­vime, kur ypa­tin­gai pri­rei­kia tolerantiškumo.

Atlikėjai ne tik kuria muziką, bet ir domisi kito­mis meno šako­mis. Grupės lyde­ris Eddie Argos pame­tęs galvą dėl Vincent Van Gogh ir Jonathan Richman kūry­bos. Kadangi šiuo­lai­ki­nis menas turi jiems didelę įtaką, tai rep­er­tu­are apie tai atsi­rado ir daina:

So I’m in the Pompidou
In Paris
And they’re more laid back about their art gal­le­ries
There’s little child­ren run­ning around
I see a piece on Matisse
Take three steps back
Take a long run up
And I jump at it!

Modern art
Makes me
Want to rock out

- Viename nau­jau­sių savo dainų prie­dai­nyje skamba žodžiai: “move around like your shoes don’t fit” (judėk taip lyg tavo batai tau netiktų). Kaip rea­guo­tum, jei visa minia apsi­keistų batais tam, kad iš tiesų sukeltų tik­rąjį nepa­togų, triukš­mingą, piktą ir skaus­mingą šokį?

– Scenoje aš neaviu batų, daž­niau­siai juos perku iš viso­kių lab­da­ringų par­duo­tu­vių, todėl jie man vis netinka. Visuomet nusi­imu batus, nes man taip pato­giau, tačiau dabar tai tapo kaž­ko­kiu ritu­alu. Buvau pasi­ry­žęs pra­dėti nešioti batus nuo Naujųjų metų, tačiau aš tie­siog nebe­ga­liu! - Eddie Argos inter­viu su Charlotte Austin. 

Grupės nariai tei­gia, jog muzika buvo jų gyve­nimo dalis jau nuo vai­kys­tės, tačiau jei taip ir nebūtų sulaukę pasi­se­kimo, tai taptų alu­da­riais ir visą gyve­nimą lais­vai gir­tuok­liautų. Taigi, lauk­sime žinių arba nau­jos alu­dės atidarymo..

Apie autorių:

Gintarė Žitkevičiūtė
Gintarė Žitkevičiūtė yra Meno Duobės projektų kuratorė bei tinklaraštininkė, besidominti įvairiomis su kūrybiškumu susijusiomis tematikomis. Savo darbo strategijoje ji mėgsta gerą planavimą, dėmesį projektui, gilinimąsį į tematiką. Gintarės nuomone dirbti negalima su bet kuo, kurdama projektus ji kruopščiai renkasi žmones ... Skaityti toliau > >