Pilotas Vangaalen’as ir jo lengvučiai lėktuvai

Sakau jums, aš nebū­čiau aš, jei nepa­sa­ko­čiau apie Vangaalen’ą, Vangaalen’as nebūtų Vangaalen’as, jei nekurtų savo muzi­kos ir vaizdų, vertų mano pir­mojo straipsnio.

Kanadietis — fak­tas.
Menininkas — negin­či­ja­mas fak­tas.
Multitalentas trys (o gal dau­giau) vie­name — pie­šia, rašo, dai­nuoja. Įrašant pir­mąjį albumą “Infiniheart” (2004), grojo visais inst­ru­men­tais, keletą iš jų sukūrė pats.

„Rūsyje radau kla­si­kinę gitarą su pen­kiom sty­gom, kiek galė­da­mas geriau pra­mo­kau ja groti, tuo­met ėmiau rašyti. Turėjau dvi mag­ne­to­las. Įrašy­da­vau gita­ros par­tiją, tada suk­da­vau ją pir­myn atgal, tuo­met įrašy­da­vau kitą par­tiją, kol gro­davo pir­moji. Galiausiai turė­da­vau beveik nebe­at­pa­žįs­tamą dainą bai­siai nutrin­toj juos­te­lėj.” — pri­si­mena muzikantas.

Jei išauštų tokia diena, kai jam pri­trūktų muzi­ki­nių idėjų, jis visuo­met galėtų sugrįžti prie dai­lės, kuri atsi­rado jo gyve­nime dar anks­čiau už muziką. Jo tėvas — peizažistas.

„Būdamas dar vai­kas, maniau, kad turė­čiau piešti dau­giau. Norėjau, kad tėvas manimi didžiuo­tųsi. Kai buvau 14–15, pra­dė­jom piešti kartu.” — džiu­giai pasa­koja Chad Vangaalen.

Paties kur­tos video ani­ma­ci­jos ir pie­ši­niai toli gražu ne tokie rea­lis­tiški kaip anks­tesni, tačiau pei­zažų tapy­mas jam vis dar geriau­sias būdas pabėgti nuo supan­čios aplinkos.

„Tai ko gero, vieni geriau­sių momentų — įlendi į krū­mus, surū­kai maišą žolės ir tapai kal­nus.” — tei­gia menininkas.

Tobulas — galima gin­čy­tis, pri­klauso nuo sko­nio ir įsiti­ki­nimų. Pagalvojus, o kas šiuo metu tobu­las? Kritikai jį trau­kia per dantį. Paskutinysis albu­mas „Soft Airplane” (2008), kitaip nei „Skelliconnection” (2006) ar “Infiniheart” (2004), per­dėm pil­nas ir anaip­tol negali būti pava­din­tas kuk­liai kom­pak­tišku kaip anks­tes­nioji Chad kūryba. Reikėtų pri­durti ir tai, jog vis dar stip­riai jau­čiama Neil Young įtaka.

„Kai pra­dė­jau kurti dai­nas, žmonės ėmė mane lyginti su Neil Young. Tuomet neklau­siau jo muzikos, net neži­no­jau, kas jis toks. Maniau, kad jis koks senas nevy­kė­lis, bet paklau­sęs jo albumo “Neil Young” pama­niau: Velnias, tas žmogus tik­ras geni­jus.” — neabe­jo­da­mas pri­si­pa­žįsta vaikinas.

O aš sakau, man gražu, kad ir ką besa­kytų kri­ti­kai.
Trys du vie­nas
Klausom.

Rašė Duobės vie­š­nia: keturiosdienos