Klasikinė meno mokykla ir “NE” skaitmeninei fotografijai

“- Kokį pata­rimą duo­tum pra­de­dan­čiam fotografui?

- Aš jam pasa­ky­čiau, visų pirma atsi­sėsk, paimk pieš­tuką ir popie­riaus lapą į ran­kas ir pagal­vok — koks yra tavo gyve­ni­mas, koks esi tu. Net neban­dyk imti foto­a­pa­rato į ran­kas kol to nesu­prasi ir nega­lėsi pasa­kyti gar­siai.” — inter­viu su žurna­liste Anne Celine Jaeger.

Dabar Tina Barney nuo­trau­kos pri­sta­to­mos gar­siau­siose pasau­lyje vie­šose ir pri­va­čiose gale­ri­jose. Pasauliniu mastu pri­pa­žinta foto­grafė savo karjerą pra­dėjo neįp­ras­tai vėlai, net 28-​erių metų. Ši meno rūšis ją sudo­mino nuo aki­mir­kos, kai tam­siame kam­ba­ryje išryš­kino savo pir­mąją nuotrauką.

Autorė tei­gia, jog tuo­met pasi­jautė kaip lau­ki­nis žvėris pirmą kartą išleis­tas į laisvę. Taip foto­gra­fija jai tapo rutina, kiek­vieną dieną ji pra­lei­džia po 4–5 valan­das viena tam­siame kam­ba­ryje tie­siog ste­bė­dama darbo rezul­ta­tus ir suteik­dama tam didelę romantiką.

“Tai pats svar­biau­sias daly­kas iš visų. Kai esi vie­nas, tu turi suge­bėti dis­ku­tuoti pats su savimi, pažinti tik­rąjį save. Niekas kitas to nepa­da­rys už tave. Jei sugebi tai tęsti pasto­viai ir pažinti save vis geriau, tai suge­bėsi likti tik­rąja asme­nybe visą likusį gyve­nimą” — tei­gia menininkė.

1970-​aisiais, nesu­ža­vėta stu­di­jose gau­na­mo­mis užduo­ti­mis, Tina grįžo namo ir pra­dėjo foto­gra­fuoti savo gimi­nai­čius ir drau­gus. Įdomu, jog tai buvo ne bet kokie žmonės. Pati foto­grafė gimė eli­ti­nėje tur­tin­goje šeimoje, savaime supran­tama, jog jos gimi­nai­čiai buvo apsupti pra­ban­gos ir tik eli­tui būdinga veikla.

Juosta, spe­cia­lus apšvie­ti­mas, rakur­sas ir fik­suo­jama aplinka gali sukelti įspūdį, jog ste­bite užfik­suo­tas aki­mir­kas iš rene­sanso laikų. Beje, Tina Barney buvo pir­moji foto­grafė, kuri norėjo reži­suoti ir kurti kad­rus pati. Nors jos nuo­trau­kos nėra pil­nai reži­suo­tos ir savo mode­liams ji sutei­kia laisvę, bet kar­tais lie­pia pakar­toti tam tik­rus žestus, atsi­stoti į tam tikrą vietą. Visgi, autorė tei­gia, jog patys sėk­min­giausi jos kad­rai buvo gry­nas atsitiktinumas.

“- Atrinkinėjant nuo­trau­kas, ar iš karto žinai ir pastebi, kurios yra geriausios?

- Dažniausiai jau foto­gra­fuo­dama žinau, kurie kad­rai bus sėk­min­giausi. Mano teo­rija tokia — kuo dau­giau kadrų užfik­suoji, tuo tau labiau sekasi. Visai kaip spor­tas. Aš nie­kuo­met nelau­kiu kol “sugau­siu” tą ypa­tingą kadrą, nes kai daug foto­gra­fuoji, gali įvykti nuo­sta­biausi atsi­tik­ti­nu­mai. Laukdamas tie­siog juos pra­leisi.” — dali­nasi patir­timi fotografė. 

Profesionalė nemėgsta skait­me­ni­nės foto­gra­fi­jos. Ji mano, jog dau­guma žmonių nesu­pranta kas yra tik­roji foto­gra­fija. 1970-​aisiais foto­gra­fija ir foto­a­pa­ra­tas buvo įgavę stul­bi­nan­čią reikšmę. Tai buvo menas. Staiga žmonėms parūpo grei­tis. Greitai išgar­sėti, grei­tai uždirbti daug pinigų, gauti rezultatą.

Skaitmeninės tech­no­lo­gi­jos įsiveržė į rinką, o tam­sieji kam­ba­riai dingo iš foto­gra­fi­jos mokyklų, kadangi stu­den­tai panoro atlikti savo namų dar­bus grei­čiau. Šviesa visuo­met buvo foto­gra­fi­jos šaknis, o skait­me­ni­nis foto­a­pa­ra­tas ir auto­ma­tika nie­kada neduos išmokti kaip ją valdyti.

” Gal aš pasi­ro­dy­siu sena­ma­diška, tačiau tik­rai tikiu į kla­si­ki­nius būdus moky­tis meno. Kitaip tariant, jei nori tapti dai­li­ninku, turi pra­dėti nuo pieš­tuko, vėliau per­eiti prie ang­lies ir taip po tru­puti tobu­lėti. Pavyzdžiui, manau, jog pra­džioje rei­kia foto­gra­fuoti juodai-​balta juosta ir tik vėliau per­eiti prie spal­vo­tos. Šian­dien foto­gra­fi­jos stu­den­tai gal ir žino kas yra Degas ar Van Gogas, bet ar jie tik­rai suvo­kia pag­rin­dinę meno isto­ri­jos idėją? Viskas ateina būtent žiūrint į kūri­nius, deta­liai ana­li­zuo­jant meną ir ban­dant jį suprasti. Manau, jog svar­biau­sia eiti ir žiūrėti. Dabar stu­den­tai taip ištroškę pinigų, jog nenori gaišti laiko ir eiti į muzie­jus ir gale­ri­jas ar skai­tyti apie daly­kus, kurie jų žodžiais tariant jiems įdomiausi pasaulyje. 

Stebėkit savo gyve­nimą. Skaitykit apie meną, eikit ir žiūrė­kit į meno kūri­nius. Kai kurie mano stu­den­tai gyvena New York’e ir gyve­nime nėra buvę MoMA (didžiau­sias šiuo­lai­ki­nio meno muzie­jus New York’e). Tam negali būti patei­si­nimo. Iš kur jie mano ateina įkvė­pi­mas?” — ištrauka iš Anne Celine Jaeger interviu.

Šia citata ir užbaig­siu savo straipsnį. Manau, mūsų stu­den­tai dau­ge­liu atvejų pana­šūs į tuos, kuriuos mini Tina Barney. Skirtumas gal tik toks, jog mes dar vis turim tą kla­si­kinę, “seno­višką” meno mokyklą, kurios žinoma neįver­ti­name ir pei­kiame, lygin­dami su pažan­giu užsie­niu. Ironiška tačiau, jog mūsų, taip tariant, atsi­li­ku­sioje sis­te­moje gauti pag­rin­dai, daž­nai tampa kozi­riu ir dide­liu pri­va­lumu išvy­kus tęsti stu­dijų svetur.

Apie autorių:

Aleksandr Pasevin
Alekandr Pasevin yra Art Pit kūrybinis strategas bei dizaineris, atsakingas už organizacijos meninius sprendimus. Aleksandras taip pat aktyviai domisi naujosiomis technologijomis, jų sąsaja su kūrybiškumu bei panaudojimu kultūrinės organizacijos veikloje. Aleksandras nemėgsta ilgų diskusijų bei svarstymų ir dažnai greitai išsako savo... Skaityti toliau > >