Mano Andalūzijos šuo…

2008 04 04
20:32
Vėlus, šaltas žiemos vaka­ras. Kas išgel­bės mane nuo absur­diškų filmų, laidų rodomų per TV, žinoma, senas geras kinas.

2008 04 04
20:44
Andalūzijos šuo.

Išties, vos išgir­dus filmo pava­di­nimą „Andalūzijos šuo” staiga užmer­kus akis, kai šviesą oku­pavo tamsa, išvy­dau — klai­kiai apsi­sei­lė­jusį, tačiau mielą širdžiai šunėką. Nežinau kodėl, bet būtent mano pasi­rinkto filmo pava­di­ni­mas man aso­ci­ja­vosi su švel­niu, išti­kimu bei geriau­siu žmogaus draugu — šunimi. KLYDAU. Gal ir gerai, nes šis kino šedev­ras yra vie­nas gar­siau­sių ir svar­biau­sių avan­gar­di­nių siur­rea­lis­ti­nių filmų tre­čia­jame dešimt­me­tyje, pasak siur­rea­lizmo mani­festo auto­riaus André Bretono, „tai vie­nin­te­lis tik­rai siur­rea­lis­ti­nis fil­mas”. Tai fil­mas ver­tas ne tik kino mėgėjų, bet ir užkie­tė­ju­sių kino kri­tikų dėme­sio ir aplodismentų.

„Andalūzijos šuo” — (pranc.: Un Chien Andalou) — šešio­li­kos minu­čių truk­mės siur­rea­lis­ti­nis fil­mas, sukur­tas Luiso Buniuelio ir Salvadoro Dali, 1928 m. Paryžiuje pri­sta­ty­tas 1929 m.

“Mūsų vie­nin­telė tai­syklė buvo labai paprasta: jokios min­ties ar vaiz­di­nio, kuris savaime galėtų suteikti bet kokį racio­nalų visiems pri­im­tiną paaiš­ki­nimą. Mes turė­jome atverti duris ira­cio­na­lu­mui ir lai­ky­tis tų vaiz­di­nių, kurie mus ste­bino, nesi­steng­dami paaiš­kinti kodėl.” — L. Bunuelis.

L.Bunuelio žodžiai pasi­tvir­tina vos tik išvy­dus filmą: siu­žeto nėra, chro­no­lo­gi­jos netvarka, vis­kas pagrįsta sapnų logika. O ką jau kal­bėti apie vaiz­dus, kurie lig šiolei žiūro­vus šoki­ruoja: skus­tuvu per­pjau­na­mas moters akies obuo­lys (deja, man tai pri­minė per­pjautą kiau­ši­nio bal­tymą, tačiau ten tik­rai buvo akis — kar­vės akis), iš delno len­dan­čios skruz­dė­lės, negy­vas asi­las ant fortepijono.

2008 04 04
20:58
Un Chien Andalou.
Pirmieji kad­rai.
Per ašme­nis basa. Saugok gyvųjų ran­dus.
Nors tai ir kiau­ši­nio baltymas.

Pasak pačių filmo kūrėjų, jie sten­gėsi para­šyti tokį sce­na­rijų, kad “nebūtų nė vie­nos idė­jos ar vaizdo, kurį būtų galima racio­na­liai paaiš­kinti.” L.Buniuelis tei­gia, jog filme nėra jokių sim­bo­lių, ko gero, vie­nin­te­lis meto­das, kuriuo būtų galima jį ana­li­zuoti, yra psi­cho­a­na­lizė. Taigi, ar iš tiesų šiame filme nėra meta­forų, sim­bo­lių ar tik patys meni­nin­kai taip teig­dami trokšta suint­ri­guoti žiūrovą? — gili filmo ana­lizė nėra rei­ka­linga, jį rei­kia patirti intui­ty­viai. L.Bunuelis ir S.Dali troško, kad kiek­vie­nas žiūro­vas pajustų savo Andalūzijos šunį — susap­nuotų savo sapną.

Tačiau šių meni­ninkų įnir­tingi įtiki­nė­ji­mai, jog filme nėra jokių sim­bo­lių kelia tik juoką. Žinoma kiek­vie­nas meni­nin­kas trokšta, kad žiūro­vas pats atrastų tai kas vaiz­duo­jama jo kūri­nyje. Kad ir gar­su­sis kino reži­sie­rius A. Tarkovskis buvo užklaus­tas, „Ką filme „Stalkeris” reiš­kia juo­das šuo?”, keletą sekun­džių paty­lė­jęs A.Tarkovskis atsakė: „Juodą šunį”. Tai tik įrodo meno žmonių tikslą — kiek­vie­nas žiūro­vas turi teisę meni­ninko kūrybą suprasti savaip. Toks tiks­las buvo ir vir­tuo­zišku meis­triš­kumu sukurto filmo „Andalūzijos šuo” — žiūro­vas pastū­mė­tas sapnų logika grįsto filmo pri­valo susap­nuoti pats savąjį sapną.

2008 04 04
22:38
Iki dugno varva akys į lovą…

2008 04 05
00:53
Kadras po kadro.
Skruzdžių pulką atra­joja ranka, ji apka­bina mane…nugara nubėga smėlis.

Kad ir koks būtų mano ar kurio kito nors žiūrovo sap­nas, esu įparei­gota išskirti keletą sim­bo­lių, kurie atlieką didžiulį vaid­menį šiame filme. Akies obuo­lio per­pjo­vi­mas yra tarsi tie­sio­gi­nis filmo žiūrovo puo­li­mas — debe­sis rėžian­tis mėnulį pusiau ir tuo tarpu taip per­rė­žiama akis. Veiksmui per­šo­kus į moters sve­tainę, vie­nam hero­jui iš delno pasi­pila tun­tas skruz­dė­lių, pran­cū­ziška frazė „skruz­dė­lės del­nuose” reiš­kia kaž­kieno nekant­rumą žudyti, ką kituose kad­ruose ir padaro vie­nas pag­rin­di­nių herojų. Dvejų for­te­pi­jonų su negy­vais dviem asi­lais ir dviem dva­si­nin­kais vil­ki­mas sim­bo­li­zuoja socia­li­nių kon­ven­cijų naštą, kurią tenka tempti šiuo­lai­ki­niam žmogui.

2008 04 05
01:16
Kaip muilo bur­bu­lus pučiu spal­vo­tus dūmus.
Balti ark­liai, tango ritmu,
atskrieja vin­giu,
Dairydamiesi vis vangiai.

„Andalūzijos šuo”, šią juostą galime drą­siai vadinti vaiz­di­niu ir regi­mo­sios muzi­kos šedevru. Žiūrovo žvilgs­nis lieka pri­kaus­ty­tas nuo pir­mos iki pas­ku­ti­nės aki­mir­kos. Kadrų kaita, neįp­rasti vaiz­di­niai, absur­diš­kas siu­že­tas, kelian­tys juoką ar pasi­bjau­rė­jimą neįp­rasti filmo vei­kėjų veiks­mai. Tango ritmu svai­gi­nan­čiai veiks­mas juda į priekį, o ką jau kal­bėti apie pačių kadrų kuriamą muziką. Filmas tai tary­tum ilgos truk­mės vaizdo kli­pas, kuriame per­so­na­žai dai­nuoja veido išraiš­ko­mis ir savo neap­gal­vo­tais veiks­mais, bet ne balsu.(Tai neby­lus filmas).

Deja, turiu pri­durti, jog akto­rių vaid­muo filme yra tik ant­roje vie­toje, NE, grei­čiau­siai pas­ku­ti­nėje. Pagrindinius vaid­me­nis atlieka: muzika, liguisti, hip­no­ti­zuo­jan­tys, kad­rai, kuriuose kiek­vie­nas daik­tas tampa sim­bo­liu. Tačiau verta ir geru žodžiu pami­nėti akto­rius, kuriems, tik­riau­siai, buvo sunku suprasti ir įsijausti į savo vaid­me­nis. Atsižvelgus į sce­na­ri­jaus užduo­tis — akto­riai savo vaid­me­nis atliko pui­kiai, gal net per gerai. Taip įsijautę į savo mis­tiš­kus per­so­na­žus, bevar­džius pag­rin­di­nius hero­jus, akto­riai Pierre Batcheff ir Simone Mareul gyve­nimą baigė savi­žu­dybe. Aktorė susi­de­gino aikš­tėje, o vyro vaid­mens atli­kė­jas mirė per­do­za­vęs vaistų. Beje, dva­si­ninko vaid­menį atlieka pats S.Dali.

Amžinasis gyve­ni­mas, mir­tis, geis­mas ir meilė.

2008 04 05
01:37
Pridegus ciga­retę, smilksta vie­ni­šas
pil­kas dūmas
Širdis plaka tar­tum vudu būg­nas.
Prisirpęs mango vis gei­džia­mai rau­do­nuoja, per veidą muša.

2008 04 05
01:39
Numirt. Užmigt…ir vėlei pri­si­kelt iš patalų…
Per amžius būsi su manim. Tik man pano­rė­jus tu išeisi.

Filme atsi­sklei­džia mei­lės, mir­ties, geismo bei amžino gyve­nimo temos. Amžinas gyve­ni­mas — mote­ris nega­linti susi­tai­kyti su myli­mojo mir­timi, jo dra­bu­žius gra­žiai sudė­lioja ant lovos, taip lyg jis joje gulėtų, tuo­met sėdi, rymo ant kėdės prie lovos. Vėliau myli­ma­sis pri­si­ke­lia. Mirtis — par­tren­kiama mote­ris vidu­ryje gat­vės. Geismas — tango ritmu vyras apim­tas aist­ros puola moterį, tačiau ji jo nepri­si­lei­džia. Apsiseilėjęs vyras, taip išreiš­kian­tis pasi­ten­ki­nimą glė­bes­čiuo­jant mote­riš­kos lyties atstovę. Beje, S.Dali savo die­no­raš­tyje rašė, jog sap­nuo­da­mas visuo­met sei­lė­da­vosi, jam tai pri­lygo jo fan­ta­zijų rezul­tatu. Meilė — įsimy­lė­jė­liai vaikšto pakrante.

„Andalūzijos šuo” pasi­žymi meni­nių prie­mo­nių gausa. Apšvietimas tarsi per sapną, miglą. Jau kone nuo pat pirmų filmo kadrų pra­de­dama nau­doti įvai­rūs tech­ni­niai meto­dai: užplau­ki­mai ir užte­mi­mai, nau­do­ja­mas para­le­li­nis mon­ta­žas (važiuo­jan­tis dvi­ra­čiu ir namuose sėdinti mote­ris), dvi­guba eks­po­zi­cija (dau­gybę vaizdų tar­tum išplau­kia vie­nas iš kito, vyras važiuo­jan­tis dvi­ra­čiu ir t.t.). Taip pat panau­dota kašetė (dru­ge­lis bal­tame apskri­time, kurį gau­bia tamsa). Filmuojama įvai­riais rakur­sais: iš vir­šaus (su dėžute gat­vėje sto­vinti mote­ris ir ją apsupę žmonės), stam­bus pla­nas — per­pjau­nama akis, ranka su skruzdėlėmis.

„Vienintelis skir­tu­mas tarp manęs ir pami­šė­lio yra tas, kad aš nesu pami­šė­lis”, S.Dali.

Luisas Bunuelis ir Salvadoras Dali išties eks­centriš­kos, drą­sios ir kūry­bin­gos asme­ny­bės. Taip galime teigti, nes tik arba labai drą­sūs ir kupini įvai­riau­sių idėjų, arba labai kvank­te­lėję meni­nin­kai gali sukurti tokį filmą. Šių žymių meni­ninkų pasie­kimų, kūry­bi­nio gyve­nimo nepa­sa­ko­siu, tačiau paci­tuo­siu vieną citatą, kuri mane išties suglu­mino, tačiau kartu ir suint­ri­gavo. „Kai man buvo dvi­de­šimt sep­ty­neri, aš, norė­da­mas turėti gali­mybę aplan­kyti Paryžių, kartu su Luisu Buniueliu sukū­riau du fil­mus, kuriems lemta amžiams įeiti į isto­riją — tai „Andalūzijos šuo” ir „Aukso amžius”. Po to Buniuelis, dirb­da­mas pats vie­nas, susuko nema­žai filmų, tuo man pada­ry­da­mas neįkai­no­jamą paslaugą, nes neįti­ki­na­mai pade­monst­ravo pub­li­kai, kas „Andalūzijos šunyje” ir „Ausko amžiuje” įkūnijo savo genia­lumą, o kas — visą pri­mi­ty­vumą ir bana­lumą.” Žinoma, S.Dali visus lau­rus skyrė sau. Iš cita­tos galime spręsti arba tai Dali ego­centriš­ku­mas, iro­nija leido pri­pa­žinti, būtent, jo genia­lias idė­jas filme, arba užs­lėp­tas pavy­das ar neapy­kanta L.Buniueliui, tačiau nie­kada to taip ir nesužinosime.

2008 04 04
00:38
Iki dugno varva akys į lovą…

2008 04 05
01:59
Pramerkiu akį. Kitą.
Užsnūdau.
Pabudau. Tai sap­nas ar tikrovė? Hmm…
2008 04 05
02:01
EkRaNe SnInGa.

Nuo pat pir­mos sekun­dės fil­mas pri­kaus­tan­tis prie „žydrųjų” ekranų, įtrau­kian­tis ir nepa­lei­džian­tis. Siurrealistinis meno kūri­nys, palie­čian­tis kiek­vieną ir sukre­čian­tis iki pat gel­mių. Nors jau­čia­mas itin stip­rus nei­gia­mas spau­di­mas žiūrovo nuo­tai­kai, tačiau vis dėl to fil­mas ver­tas dėmesio.

Kartą pro­fe­sio­na­lus kino kri­ti­kas Louis Delluc yra pasa­kęs: „Filmai turi vaiz­duoti ne įvykius, o min­tis ir jaus­mus”. S.Dali ir L.Buniuelio fil­mas „Andalūzijos šuo” vaiz­duoja ne žmonių jaus­mus, o šiuo filmu žiūro­vui suke­lia, tik jiems būdin­gas min­tis ir jaus­mus. Pastūmėja juos į beribį fan­ta­zijų pasaulį, išlais­vina iš kas­die­ny­bės. Meninkų tokia idėja ir buvo: atskleisti savitą požiūrį į amžiną gyve­nimą, mirtį, geismą ir meilę, taip pat šoki­ruoti ir padėti žmogui atsi­pa­lai­duoti, kad nebi­jotų lais­vai reikšti savo idėjų, rea­li­zuotų savo įsta­bius sap­nus, butų laisva asmenybė.

Susapnuokime ir mes savo sapną, tik su švie­siom spalvom…