Muzikoje dažniausiai ieškau ypatingos atmosferos. O atmosferos savybės priklauso nuo atitinkamo laiko arba metų laiko ir truputį įpareigoja net to nesitikint. Vis dar spengianti žiema ir būsimo pavasario nuojauta privertė prisiminti tą momentą, kai mano saikingai įvairioje metalinėje fonotekoje atsirado Agalloch ir kai jų kūrinys „Falling Snow” bei visas „Ashes Against the Grain” albumas snigdavo po kambarį nejausdamas saiko, o toks muzikinis sniegas kaip Agalloch greit nesiliauja kritęs.
Agalloch istorija prasidėjo 1995-aisiais JAV, Portlande, kai išsiskirsčius grupei Aeolachrymae iš pelenų pakilo kitos trys — Inanis, Nothing ir patys Agalloch. Pradinį kelią grupei klojo John Haughm ir Shane Breyer, po kurio laiko sąstatas pasipildė dar dviem naujais nariais — Don Anderson ir Jason William Walton. 1996-aisias išleidžiamas demo „From Which of this Oak”, truputį vėliau — įrašas, skirtas „leiblo” paieškoms. Juo susidomi „The End Records” ir iš pirmųjų šaknų gimsta albumas „Pale Folklore”. Agalloch fenomenas įgauna sparnus, tuo pačiu labiau nutoldamas nuo ekstremalaus black metal skambesio.
Sunku visiškai tiksliai nusakyti, kokio stiliaus ši muzika, tačiau pagrindas — tvirtas, bet paliekantis daug laisvės improvizacijoms dark metal. Šalia jo tinka atmosferinis folk, ambient, black metal, doom metal ir Skandinaviško progressive prieskonis. Pati grupė teigia, kad labiau vertina eksperimentus nei tarpsmą konkrečioje muzikinėje nišoje. Visgi galima atrasti panašumų su tokiomis garsiomis grupėmis kaip Katatonia ar Novembers Doom. Joms būdingas romantizmo ir nostalgijos šleifas, kurio nevengia ir patys Agalloch, kurdami tai dramatišką, tai pakilią atmosferą. Tarp mirties ir atgimimo, tarp mistiško ambient kompozicijų ir greitų, viltį teikiančių melodijų.
Vienas įdomesnių faktų Agalloch biografijoje — netradicinio instrumento, elnio kaukolės, naudojimas muzikiniams garsams išgauti. Tuo įsitikinti galima paklausius dainos „The Lodge”, kur girdimas kaukšėjimas sklinda būtent iš jos.
Ko gero didžiausio pasisekimo sulaukė trečiasis pilnas, 2006-ųjų albumas „Ashes Against the Grain”, kuriame, priešingai nei antrajame „The Mantle” albume, vyrauja elektrinės, o ne akustinės gitaros skambesys. Nors ir „švarus” vokalas išsklaido stiprumo įspūdį, viską kompensuoja muzikinė pusė. Kolkas jis ir mano mėgstamiausias. Šalia „The White” EP, kurio „The Isle of Summer” primena vasarą, o dar tie vaikai, skanduojantys “We carry death out of the village!”.
Neskaitant trijų full-lenght albumų, grupė yra išleidusi ir keturis EP bei geriausių dainų rinkinį „The Demonstration Archive: 1996–1998″ 2008-aisiais.
„Red birds escape from my wounds and return as falling snow
To sweep the landscape; a wind haunted, wings without bodies.”
(Ashes Against The Grain — 2006, „Falling Snow”)
Paukščiai, sniegas, baltas kalnas, deganti tvirtovė, akmenys ir vėjai, žaidimas achromatinėmis spalvomis tarp juodo ir balto, spengianti gamta ir pasimetimas, žiema, šalta žiema ir veržimasis. Visa tai galima atrasti Agalloch muzikiniame mene, kuris dažniausiai abejingų nepalieka. Arba įkvepia. Siūlau paklausyti ir kai kuriems, galbūt anksčiau nemėgusiems panašaus stiliaus — bent kiek pakeisti nuomonę apie metalą kaip tiktai destrukcijos šaltinį.
O šiais metais jau suplanuotas koncertinis turas, tad aršesni gerbėjai turės progą išvysti juos kad ir ne taip tolimoje Čekijoje Kovo mėnesį.
Jei išdrįsi