“The Butt” (subinė) — Ludwig Mies van der Rohe ir Rem Koolhaas prieštaravimų kūrinys

McCormick Tribune stu­dentų mies­te­lio centras

Nenustebsiu, jeigu greitu laiku skai­ty­to­jai mane apkal­tins mono­to­niš­ko­mis temo­mis, kurios vis nag­ri­nėja mokslo įstai­gas. Tačiau, iškart pasi­tei­sin­siu — tai be galo įdomu. Neįtikėtina, kaip skir­tin­gai inter­pre­tuo­ja­mas besi­mo­kan­tis žmogus (stu­den­tas) ir jį supanti aplinka vie­name ar kitame pasau­lio krašte. Šiais lai­kais archi­tek­tai įgavo ir filo­sofų, ir dizai­ne­rių, ir inži­nie­rių, ir pui­kiau­sių meni­ninkų bruožų. Jie spren­džia vie­to­vės prob­le­mas, mąsto apie vie­ti­nių žmonių norus, tyri­nėja elgesį, tik­rina medžiagų gali­my­bes ir kuria kūry­bin­giau­sius pro­jek­tus pato­ges­niam gyve­ni­mui. Ne visiems pavyksta, jog visu­moje vis­kas veiktų neprie­kaiš­tin­gai — visgi pasie­ku­sieji gauna pri­pa­ži­nimą ir, tur­būt, bent keletą sekun­džių pati­ria nuo­stabų pil­na­t­vės jausmą.

Taigi toli­moji Čikaga, Illinojaus tech­no­lo­gijų institutas.

Instituto aplinka gau­siai apsupta žaliųjų zonų

Viskas pra­si­dėjo 1938 metais, kai kuk­lus Armour tech­no­lo­gi­jos ins­ti­tu­tas pasamdė gar­sųjį mini­ma­lizmo archi­tek­tū­roje pio­nie­rių L.M. van der Rohe sukurti keletą funk­ci­nių pastatų stu­den­tams. Viskas klos­tėsi pui­kiai kol, pra­ėjus 2-​iems metams, ši mokymo įstaiga nusprendė susi­jungti su Lewis ins­ti­tutu ir sukurti bendrą Illinois tech­no­lo­gijų ins­ti­tutą. Projektas buvo svei­kin­ti­nas, tačiau nau­jas stu­dentų srau­tas tie­siog nebe­ga­lėjo įsitilpti į turi­mas zonas. Dialogas su Mies buvo atnau­jin­tas ir jam pati­kėta 50 hek­tarų ploto. Iki 1968 metų dar­bai sėk­min­gai tęsėsi ir kas­met šioje teri­to­ri­joje buvo įgyven­di­nami du nauji archi­tekto kūriniai.

Istorija tęsiasi ir 1998 metais gar­sus uni­ver­si­te­tas pas­kel­bia kon­kursą stu­dentų mies­te­lio centro pro­jek­tui. Iš pen­keto lyde­rių (tarp kurių Zaha Hadid, Peter Eisenman, Helmut Jahn, Kazuyo Sejima) išrink­tas Rem Koolhaas, kuris pasiūlo ne tik centro pro­jektą, bet ir visos teri­to­ri­jos perplanavimą.

Įeinant į centrą, stu­den­tus pasi­tinka Mies van der Rohe portretas

Pabandykime šiek tiek pasi­aiš­kinti kaip ši vie­tovė atrodė iki R. Koolhaas įsiki­šimo. Taigi, kadaise buvu­sius du uni­ver­si­te­tus jungė bendra teri­to­rija, kurią skyrė virš miesto iškel­tas gele­žin­ke­lis. Traukinių kelia­mas triukš­mas sufor­mavo dvi zonas — vie­noje pusėje esantį stu­dentų gyve­na­mųjų patalpų plotą ir kitoje — moky­mosi patal­pas. Po gele­žin­ke­liu savaime aišku susi­for­mavo triukš­minga ir užgrūsta auto­mo­bi­lių sto­vė­jimo aikštelė.

Projekto lai­mė­to­jas nusprendė ištai­syti šia klaidą — stu­dentų mies­te­lio centrą jis sumąstė patal­pinti tie­siai po bėgiais, tuo tarpu trau­ki­nių keliamą triukšmą turėjo užs­lo­pinti gelž­be­to­ni­nis vamz­dis. Idėja gerai atsi­sklei­džia nuo­trau­koje — jūs matote vamzdį, tarsi tunelį pro kurį važiuoja trau­ki­niai ir tie­siai po juo įkurtą centrą.

Viena iš poil­sio zonų

Architektas pats tiks­lin­gai kūrė centro dizainą. Buvo atlikti tyri­mai ir ste­bima kaip stu­den­tai juda visoje teri­to­ri­joje — pagal tai buvo rasti pri­o­ri­te­tai kaip sudė­lioti funk­ci­nes zonas. Centrą sudaro: šurmu­liuo­jan­čios kavi­nės, žurnalų ir laik­raš­čių par­duo­tuvė, jau­kūs poil­sio kam­ba­riai, lais­va­lai­kiui skir­tas sodas, kon­fe­ren­cijų salės, kom­piu­te­rių cent­rai, kny­gy­nas, erdvi audi­to­rija susi­rin­ki­mams, kon­cer­tams ir kt. ren­gi­niams, bei poil­sio kam­ba­riai su įvai­rio­mis sporto pra­mo­go­mis (stalo teni­sas, futbo­las ir t.t.). Ganėtinai pra­bangu, ar ne? Jei lygin­tume su mūsų stu­dentu, kuriam jau pasi­sekė, jeigu fakul­tete yra atskira val­gykla ir suo­liu­kai atsi­sėsti prie sienos.

Bet čia vėl gi iškyla klau­si­mas — ar supanti aplinka svarbi tavo moks­lui, kūry­bai, min­tims, nuo­tai­kai? Pavyzdžiui, pagal­vo­kime apie tipišką paskaitą pas mus. Jei grupę sudaro dau­giau nei 25–30 žmonių, tipiš­kas vaiz­das butų tur­būt toks: šnekan­tis, rašan­tis dės­ty­to­jas ir besi­klau­san­tys stu­den­tai. Dažniausiai dės­ty­tojų srau­ti­nėse paskai­tose mes neper­trau­ki­nė­jame, o jeigu kas išdrįsta pra­bilti per audi­to­riją — visi pabun­dame iš tranzo būse­nos, atsi­su­kame ir ste­bi­mės kas čia atsi­tiko. Žinoma yra išim­čių, yra įvai­rių dės­ty­tojų, įvai­rių gru­pių, tačiau, manau, dide­lis susi­do­mė­ji­mas, dis­ku­si­jos, idėjų dali­ni­ma­sis mūsų audi­to­ri­jose yra ganė­ti­nai retas įvykis.

Kaip manote, ar tai lemia, jog genia­lios idė­jos pas mus gimsta daug rečiau? Ar bend­rau­tume tar­pu­sa­vyje dau­giau ir kur­tume bend­rus pro­jek­tus jei turė­tume sti­lin­gus ir jau­kius poil­sio kam­ba­rius, pava­sarį per­trau­kas leis­tume sode, po koliokviumo eitume pažaisti teniso ir žino­tume, jog mūsų ins­ti­tutą kūrė net kele­tas gar­siau­sių pasau­lyje archi­tektų? O gal tai visiš­kai nesvarbu?

Grafiniai ele­men­tai žymin­tis funk­ci­nes centro zonas

Grįžkime vėl prie pro­jekto. Architektas kruopš­čiai parinko ir gra­fi­nius ele­men­tus: spalvą ir ori­en­ty­rus. Visas cent­ras suskirs­ty­tas į tris spal­vi­nes gamas — oran­žinę, rau­doną ir žalią. Funkcines zonas pažymi įvai­rių dydžių žmoge­liu­kai, žymin­tys skir­tin­gus veiks­mus ir pade­dan­tys ori­en­tuo­tis. Jie nau­do­jami ir suda­rant žemė­la­pius, netgi ins­ti­tuto bro­šiū­rose bei inter­ne­ti­niame tinklapyje.

Neįprasto didumo laikrodis

Kaip ten bebūtų, tačiau pro­jek­tas sulaukė ne tik pri­pa­ži­nimo, bet ir gau­sios kri­ti­kos. Didžiausią įtaką jai padarė Mies van der Rohe filo­so­fi­jos panei­gi­mas. Rohe visada teigė, jog mažiau yra dau­giau. Naujasis archi­tek­tas, atsi­kirs­da­mas Mies gar­bin­to­jams iro­ni­zavo, jog gal­būt tru­puti dau­giau, galėtų būti daugiau.

“Aš neger­biu Mies, aš myliu Mies (savo straipsni archi­tek­tas taip pat įtar­ti­nai pava­dino “Miestakes”). Aš stu­di­ja­vau Mies, išar­džiau Mies, sudė­jau Mies. Aš netgi page­ri­nau Mies. Nes aš negar­binu Mies, aš nesu­ta­riu su jo gar­bin­to­jais.” — Rem Koolhaas atsa­ky­mas į kritiką.

Oranžinė spalva domi­nuoja dau­ge­lyje patalpų

Galų gale atėjo lai­kas paaiš­kinti straips­nio pava­di­nimo reikšmę. Taigi, dau­ge­lis liko suža­vėti šio pro­jekto, nema­žesnė dalis, kuri labiau mėgo tuš­tumą, mini­ma­lizmą, baltą spalvą ir erdvę liko pasipiktinę.

Virš centro esan­tis vamz­dis suma­žino trau­ki­nių triukšmą beveik 70 pro­centų, tačiau jo nesu­nai­kino. Ilgainiui stu­den­tai šiam cen­t­rui suteikė iro­nišką vardą — “Building Under the Tube” (pasta­tas po vamz­džiu), sutrum­pi­nus tie­siog “BUTT” (iš kon­teksto tie­siog subinė). Įdomiau­sia, jog ši pra­vardė įaugo į kraują ne tik stu­den­tams, bet net ir ins­ti­tuto pre­zi­den­tui Lew Collens, kuris pri­statė ir reko­men­davo gar­sųjį “The Butt” nau­jai atvy­ku­siems pir­ma­kur­siams. Daugelis pro­jekto auto­riaus prie­ši­ninkų daž­nai iro­ni­zuoja, jog šiame kūri­nyje Rem Koolhaas įamžino savo sek­su­a­li­nes fantazijas.

Tokia štai isto­rija, na o Illinois ins­ti­tu­tas yra vie­nas labiau­siai ver­ti­namų Amerikoje, susi­lau­kia ne tik daug sto­jan­čiųjų, bet ir turistų; didžiuo­jasi savo pasie­ki­mais tech­no­lo­gijų, archi­tek­tū­ros bei dizaino srityse.

Vienas iš koridorių

Knygynas

Daugelyje zonų inte­gruoti žalieji plotai

Viena iš kon­fe­ren­cijų salių

Poilsio erdvė su pulo stalais

Universiteto klu­bas

Vamzdis turi atskira atramą nuo pastato

Apie autorių:

Aleksandr Pasevin
Alekandr Pasevin yra Art Pit kūrybinis strategas bei dizaineris, atsakingas už organizacijos meninius sprendimus. Aleksandras taip pat aktyviai domisi naujosiomis technologijomis, jų sąsaja su kūrybiškumu bei panaudojimu kultūrinės organizacijos veikloje. Aleksandras nemėgsta ilgų diskusijų bei svarstymų ir dažnai greitai išsako savo... Skaityti toliau > >