Tyliai keliaujančios knygos

Visai nese­niai paty­riau džiaugsmą lai­kyti ran­kose 10000 pus­la­pių pro­jekto vieną iš 50-​ies knygų. Kas tai? Nejau negir­dė­jote? Tikiu, kad kai­ku­rie iškarto suprato apie ką eina kalba, na o tiems kas pirmą kartą apie tai girdi papa­sa­ko­siu plačiau.

“Tai dešimt tūks­tan­čių pus­la­pių susegtų į pen­kias­de­šimt knygų ir du metus keliau­jan­čių iš rankų į ran­kas po visą Lietuvą ir už jos ribų.
Kiekvienas, gavęs tokią knygą, užpildo pasi­rinktą tuš­čią pus­lapį taip, kaip jam patinka ir per­duoda ją kam nors kitam. Šis pro­jek­tas skir­tas kiek­vie­nam. Tam, kurio pro­fe­sija Poetas. Ir tam, kuris norėtų įrašyti tik­tai savo vardą. Tam, kuris tapo gale­ri­jas puo­šian­čius pei­za­žus. Ir neran­dan­čiam, kur padėti tašką.”

Pastaruoju metu labai daž­nai gir­dime apie dešim­tis tūks­tan­čių kai­nuo­jan­čius kul­tū­ri­nius ren­gi­nius, kurie netgi papras­tam nuo kul­tū­ri­nio gyve­nimo ati­to­lu­siam žmoge­liui aiš­kiai parodo savo neko­ky­biš­kumą ir “chal­tū­riš­kumą”. Užversti, mums varg­šams nema­tytu, Europos sąjun­gos pinigų kie­kiu pamir­šome, kas tas menas, kas ta kul­tūra ir taip liau­diš­kai lie­tu­viš­kai pri­ėjome išva­dos, kad rei­kia šou, rei­kia pom­pa­sti­kos, dydžio, bet kuo pigiau, kad grąža liktų vai­šėms ir puo­toms. Galbūt jeigu mažiau būtume gal­voję kaip uždirbti sau papil­domą ragaišį ir labiau ban­dy­tume suvokti ir apmąs­tyti suteik­tos “Kultūros sos­ti­nės” titulo reikšmę mums ir visai Europai, gal supras­tume, jog tai puiki proga sulau­žyti nusi­sto­vė­ju­sius ste­reo­ti­pus ir praskaidrinti drumz­liną viso pasau­lio suvo­kimą apie mūsų kul­tūrą. Tačiau visi, netgi tie patys meni­nin­kai puo­lėm, grai­bs­tyti nemo­kamą valiutą, dangs­ty­da­miesi menu, nieko ver­tais ren­gi­niais. Taip ir sukū­rėm tuš­ty­bės mugę vie­toj kul­tū­ros sostinės.

Na, bet užteks apie tai, kal­bė­jau juk apie kny­gas! Visame šiame cirke radau per­liuką, kuris labai pra­džiu­gino, lyg iš pog­rin­džio pra­ne­šęs, kad nevis­kas kai­nuoja mili­jo­nus, kad galime tuš­čiu kny­gos pus­la­piu pri­versti eili­nes namų šeimi­nin­kes paimti pieš­tu­kus į ran­kas ir bent trum­pam pri­si­minti kūry­bos džiaugsmą. Geniali idėja, vienu metu sutei­kianti gali­mybę pri­si­dėti prie kažko suar­ti­nan­čio ir išlais­vi­nan­čio. Pats pojū­tis, kad vie­noje kny­goje dalį savęs paliko kaž­kas iš kito Lietuvos kam­pe­lio, kad ji trum­pam gyveno kaž­kieno namuose, šeimoje, sutei­kia kaž­kokį jau­kumo jausmą. Be galo lau­kiu tos die­nos kai visos kny­gos grįš namo ir galė­sime jas išvysti, apdri­sku­sias, pavar­gu­sias, bet pilnas.

Šią knygą gavau iš draugo, kuris ją savait­ga­liui pasi­sko­lino iš kito draugo ir t.t. Taigi turė­jome porą dienų iki kny­gos “grą­ži­nimo”. Džiugu, kad tai tapo pre­tekstu susi­tikti drauge, pasė­dėti, malo­niai ir links­mai pabend­rauti, vieni tuoj pat puolė pil­dyti savo suma­ny­mus tuš­čiuose pus­la­piuose, kiti (pvz. aš) palaukė ramaus ryto. Neverta per rim­tai žiūrėti į kūri­nių vertę, atli­kimo tech­ni­kas ir kokybe, viską atstoja bendra visuma, aptriu­šusi daug mačiusi knyga, tapusi vieno vakaro drau­gi­jos nare.

O kul­tū­ros sos­ti­nės feno­me­nas turėtų būti pamoka visiems, atsklei­dęs dabar­ti­nes mūsų visuo­me­nės ver­ty­bes, jis savo­tiš­kai parodė pirštu į tuos, kurie turėtų nusi­mesti meni­ninkų kau­kes ir tuos, kuriems nesvarbu kurie metai, jie vis­tiek kurs sau ir kitiems, papras­tai, be pompastikos.

Apie autorių:

Aleksandr Pasevin
Alekandr Pasevin yra Art Pit kūrybinis strategas bei dizaineris, atsakingas už organizacijos meninius sprendimus. Aleksandras taip pat aktyviai domisi naujosiomis technologijomis, jų sąsaja su kūrybiškumu bei panaudojimu kultūrinės organizacijos veikloje. Aleksandras nemėgsta ilgų diskusijų bei svarstymų ir dažnai greitai išsako savo... Skaityti toliau > >