Žmogus, reiškinys, materija ar požiūris — Fusedmarc…

Asmeninis Fusedmarc’ų kūry­bos išgyvenimas

Fusedmarc įsiliejo į mano muzi­ki­nio pasau­lio gre­tas dar tuo­met, kai lai­kiau save paaugle, bene tais pačiais pasta­rųjų susi­bū­rimo metais — 2004-​aisiais. Apytikriai tuo metu į fono­teką įkrito ne visai lega­lūs take­liai, kuriems, tam, kad pasiektų mane, grei­čiau­siai, rei­kėjo nuke­liauti panašų kelią, kaip F.Magelanui ar kuriam kitam keliau­to­jui beieš­kant naujų žemių.

Po to sekė apsi­lan­ky­mas Fusedmarc kon­certe — Jonavoje, kas­me­ti­niame „Homo-​ludens” fes­ti­va­lyje. Tuomet jie virto vie­nais mano favo­ritų, mat tai buvo dau­giau nei kon­cer­tas. Muzikinį šou, vokalo vir­tuo­ziš­kumą lydėjo įsta­bios audio­vi­zu­a­li­za­ci­jos, kurios tais lai­kais, na, bent jau man, atrodė abso­liu­čia nau­jove ir paliko nema­žesnį įspūdį, nei šieme­ti­nis Bjork kon­cer­tas Lietuvoje.

Fusedmarc pasi­ro­dy­mas Kauno radijo gamykloje

Po nemažo laiko tarpo Fusedmarc vėl pama­čiau šių metų lap­kri­čio 22-​ą dieną Kauno radijo gamyk­loje vyku­siame kon­certe. Nenusivyliau. Jie auga grei­čiau nei aš.

Žinoma, muzika spe­ci­finė. Tačiau muzi­kos gur­ma­nai taip pat turi „val­gyti”. Negana to, vaiz­das suge­ne­ruo­tas pro­jek­to­riaus iš ties neei­li­nis. Jį papildo voka­lis­tės šešė­liai ir iš pirmo žvilgs­nio neįmantri sce­no­gra­fija tampa neei­li­nėm deko­ra­ci­jom bei filmo dalimi. Fusedmarc — fil­mas, nesu­re­ži­suo­tas, todėl gyvas, vyks­tan­tis betar­piš­kai daly­vau­jant atli­kė­jams, muzi­kai ir klausytojui.

Žinoma šiais lai­kais nėra lengva rasti tako­skyrą tarp „sin­te­ti­nio gyve­nimo” ir „gyve­nimo”. Ko gero dau­ge­lis gyvos/“tikros” muzi­kos fanatų elekt­ro­ninę muziką laiko ne kuo kitu, kaip sin­te­tika. Tačiau esu lin­kusi manyti, kad muzika tie­sio­giai pri­klau­soma nuo gyve­nimo „čia ir dabar”, bei laiko, kaip vie­neto skirto indi­vido porei­kių ten­ki­ni­mui — mažėjimo.

Tokios gyvos „sin­te­ti­nės” muzi­kos, kaip Fusedmarc — be fono­g­ramų, su gyvais inst­ru­men­tais, voka­lis­tės, val­dan­čios aukš­tas ir žemas natas, bei pub­liką ir dar tuo pat metu judan­čios taip, kad ekrane maty­tume ją, kaip dalį vaizdo — rei­kėtų palin­kėti dau­ge­liui kitų Lietuvos atlikėjų.

Tačiau kri­ti­kuoti kitus visada rasime laiko. Grįžkime prie esmės. Atėjusi į šį kon­certą, jau buvau apta­rusi inter­viu klau­si­mus su šia, mano galva, nuo­sta­bia grupe. Kalbėjome apie juos ir meną.

Trumpas savęs pristatymas:

“Iš tik­rųjų, per daug nesu­reikš­mi­name — kas mes tokie ir kur mes gimę. Galime tik pasa­kyti, kad visų menų mokė­mės pri­va­čiai ir savarankiškai.”

Trumpai, apie visus ir vieną:

Kiekvieno Fusedmarc’o asme­ni­nis savo asme­ny­bės pristatymas.

“Esu Cilia, mote­ris ste­binti, kaip mano vyriš­kas šešė­lis atsar­giai išeina pro langą.

Aš, Syrtha, gumi­nis žmogus su palaips­niui mažė­jan­čiu kūnu dėl ply­šio mano kai­ria­jame šone.

Mano tik­ra­sis var­das Nurasho, išver­tus — ramus sam­u­ra­jus ata­kuo­jan­tis elekt­rinę sieną.”

Ką reiš­kia gru­pės pavadinimas ?

„Fusedmarc”- var­das, kurį galima inter­pre­tuoti ir suprasti įvai­riai. Tai gali būti tie­siog dviejų žodžių deri­nys arba devy­nių rai­džių kom­bi­na­cija, arba… iššū­kis pra­dėti ieš­ko­ji­mus, mąs­tyti. Terminu “fused” mes vadi­name daug dalykų. Tai gali būti “fused”: žmogus, reiš­ki­nys, mate­rija ar požiū­ris. Mes jį nau­do­jame labai subjektyviai.”

Įkvė­pi­mai — iškvėpimai:

“Galima sakyti, kad įkvė­pi­mas tai pats muzi­kos kūrimo pro­ce­sas, t.y. ban­dy­mas atkar­toti, pra­p­lėsti ir užfik­suoti patir­tus jaus­mus bei būsenas.

Iškvėpimu galima vadinti emo­cio­na­liai tur­tingą muziką, kuri papildo mūsų vizu­alų būties suvokimą.

Mums impo­nuoja asme­ny­bės, kurios sugeba daryti nova­to­riš­kus ir įspū­din­gus žings­nius nepri­klau­so­mai nuo aplin­kos fak­to­rių ar rea­ly­bės įtakos.”

Elektroninė muzika:

Elektroninės muzi­kos sąvoka pas mus supran­tama gana pri­mi­ty­viai ir klai­din­gai. Eilinis tau­tie­tis pagal­votų, jog tai kaž­koks tūsas jau­ni­mė­liui. Panašu, kad jūsų sie­kis — kurti inte­lek­tu­alesnę muziką. Kokie jūsų pag­rin­di­niai sie­kiai kūry­boje? Kodėl vadi­nate save alter­na­ty­vios elekt­ro­ni­kos atli­kė­jais? Prieš kokias sro­ves plau­kiat ir prieš kokius vėjus pučiat?

“Na, mūsų tiks­las toli gražu nėra links­minti tau­tie­čius ar įtikti “besi­tū­si­nan­čiam” jau­ni­mė­liui. Sunku suprasti kuom jie klau­sosi muzikos?

Apskritai, lie­tu­viš­kos muzi­kos kon­tekste, — „ateik arčiau, pupyte, man rei­kia tru lia lia!. ” — nesunku atro­dyti intelektualiai.

Mes per­se­kio­jame gan egois­ti­nius savi­raiš­kos tiks­lus: netu­rėti nei vie­nos kom­po­zi­ci­jos, už kurią būtu gėda, struk­tū­ruo­jant min­čių lavi­nas ir jausmų potvy­nius atrasti savitą raiš­kos būdą.

Vadiname save alter­na­ty­vios muzi­kos atli­kė­jais, dėl to, kad kur­dami sten­gia­mės vengti jau esamų muzi­kos kūrimo for­mu­lių. Ieškome alter­na­ty­vių spren­dimų. Naudojame daug gali­my­bių, kurių neleistų tra­di­ci­niai sti­liai, bei ban­dome gyvai inter­pre­tuoti elekt­ro­ni­kos privalumus.

Dažniausiai mes plau­kiam prieš netei­singą požiurį ar nusi­sto­vė­ju­sius ste­reo­ti­pus ir stip­riai pučiam prieš var­to­to­jišką muzi­kos suvo­kimą ir mecha­ninį jos gami­nimą, prieš muzi­kan­tus, kurie padeda šį suvo­kimą for­muoti, prieš bet kokį „for­matą” ar vie­na­reikš­mišką požiūrį į muzi­kos sti­lių, prieš slen­kan­čius žemyn “mainstream’o” stan­dar­tus, prieš nesko­ningą ir nepro­fe­sio­nalų “under­ground’ą”, prieš dirb­tinį inte­lektą, prieš posakį: „tai yra sko­nio rei­ka­las”, prieš blogą humoro jausmą.”

Santykis su ne meno kul­tūra?

“Santykiai su ne meno kul­tūra įvai­ria­ly­piai. Iš vie­nos pusės — liūdna ste­bėti, kaip deg­ra­duo­janti pop kul­tūra vis dar pre­ten­duoja užimti svar­bią vietą kiek­vieno kiše­nėje ir, kaip akty­viai, dau­guma „žemdir­bių” su tuo sutinka. Iš kitos pusės, kar­tais juo­kinga ste­bėti pri­bloš­kian­čius šio mul­ti­kul­tū­ri­nio išsi­gi­mimo pada­ri­nius.”

Foninė muzika:

“Šiuo metu mūsų galva dau­giau užkimšta Fusedmarc muzika, dėl to lieka vis mažiau vie­tos muzi­ki­niam fonui, o tai, ką tenka išgirsti per dieną (nepa­si­rink­ti­nai), daž­niau trukdo.”

Ne muzi­ki­nis, ne meni­nis gyve­ni­mas — “eilinė diena “rojuj””:

“„Eilinė diena „rojuje”” yra tarsi atmin­ties spraga, ji grei­tai išsi­trina arba susi­lieja į bendrą neak­ty­vio­sios atmin­ties masyvą, kuris, lai­kui bėgant, nepro­por­cin­gai auga ir galų gale pra­deda nepa­ste­bi­mai ir nega­ty­viai veikti žmogaus sąmonę taip sakant, ver­čia jo gyve­nimą visiška nuo­bo­dybe. Žmonės, ven­kite „eili­nių dienų „rojuj””!”

P.S.: Vasario pen­kio­liktą dieną Fusedmarc‘us bus galima išgirsti klube Tarantino.

Straipsnis pub­li­kuo­tas stu​den​tas​.lt

Apie autorių:

Aleksandr Pasevin
Alekandr Pasevin yra Art Pit kūrybinis strategas bei dizaineris, atsakingas už organizacijos meninius sprendimus. Aleksandras taip pat aktyviai domisi naujosiomis technologijomis, jų sąsaja su kūrybiškumu bei panaudojimu kultūrinės organizacijos veikloje. Aleksandras nemėgsta ilgų diskusijų bei svarstymų ir dažnai greitai išsako savo... Skaityti toliau > >