Maži atradimai Paryžiuje

Miesto pano­rama. Paryžius

Tik išgir­dus mei­lės, meno ir madų sos­tine krikš­ti­jamo miesto vardą, kiek­vie­nam roman­ti­kui į galvą ateina tos pačios aso­cia­ci­jos: pasa­ko­ji­mais api­pin­tas Eifelio bokš­tas, mil­ži­niška Triumfo arka, „Amelija iš Monmartro”, Mulen Ružas, jau­kios kavi­nu­kės, vynas, sūris ir gar­siausi dizai­ne­rių var­dai. Žinoma, be šių dalykų Paryžius nebūtų ver­tas savo vardo, tačiau spon­ta­niš­koje kelio­nėje į mei­lės miestą, man didžiau­sią įspūdį paliko šiuo­lai­ki­nio meno cent­ras „Pompidou”.

“Pompidou” prie­ki­nio fasado fragmentas

Žvel­giant į Paryžiaus pano­ramą, pri­me­nan­čią nesi­bai­giantį sena­miestį, gar­sio­siojo meno centro archi­tek­tūra aiš­kiai išsi­ski­ria ir netgi iškrenta iš bendro kon­teksto. Netoliese esan­tis Luvras ir Notre Dame baž­ny­čia tie­siog spin­du­liuoja pran­cū­ziš­kos isto­ri­jos dva­sia, kai tuo tarpu „Pompidou” žymi nau­jo­sios kar­tos pali­kimą ir dik­tuoja šiuo­lai­ki­nių konst­ruk­cijų ten­den­ci­jas. Sunku pati­kėti, kad tokio tipo archi­tek­tū­ros kūri­nys buvo pasta­ty­tas dar 8-​ąjame dešimt­me­tyje. Stiklinis fasa­das, apraiz­gy­tas meta­li­nė­mis gijo­mis ir mil­ži­niš­kais rau­do­nais, mėly­nais, bei žaliais vamz­džiais atrodo įspū­din­gai. Šie pary­žie­tiški meno namai kas­dien sutrau­kia mil­ži­nišką lan­ky­tojų skai­čių, o „Pompidou” kie­mas tampa nepa­mai­noma susi­ti­kimų ir spon­ta­niškų meni­ninkų pasi­ro­dymų vieta. Pamačius tokį vaizdą sukirba min­tis, jog mūsiš­kis ŠMC būtų tur­būt kokia šimtoji dalis viso to, ką turi prancūzai.

Šiuo­lai­ki­nio meno centro kieme visada kni­bžda lan­ky­to­jai ir įvai­riausi menininkai

Natūralu, jog žmogus, bent šiek tiek pri­si­lie­čian­tis prie meno pasau­lio, tik įžengęs į „Pompidou” , pasi­jus tarsi žuvis van­de­nyje. Tokį didžiulį mano susi­ža­vė­jimą matyt nulėmė ket­veri metai, paskirti meno­ty­ros stu­di­joms. Iš tiesų, apima nepa­pras­tas jaus­mas pama­čius eks­po­na­tus, kaž­kada maty­tus tik pro­jek­to­riaus skaid­rėse ar kom­piu­te­rio ekrane, ir žinoti, kad begalę dai­li­ninkų, sti­lių ir paveikslų vardų tie­siog moki min­ti­nai. „Pompidou” meno cent­ras — uni­kali vieta, kurioje sukaupta dau­gybė skir­tingų laik­me­čių meno kūri­nių, o nuo­la­ti­nių bei kei­čiamų eks­po­zi­cijų gausa tie­siog pri­bloš­kia. Čia rasite drąs­tiš­kai meno isto­riją pakei­tu­sių asme­ny­bių darbų: kubizmo meistro P. Picasso, jo pase­kėjo G. Braque, siur­rea­lisų M. Ernst ir R. Magritte, fovisto H. Matisse, orfizmo atstovo R. Delaunay, eks­p­re­sio­nistų W. Kandinsky ir P. Klee ir k.t.

Be nuo­la­tos vei­kian­čių eks­po­zi­cijų ir bib­lio­te­kos, “Pompidou” ste­bina naujų parodų pri­sta­ty­mais. Viena įsimin­ti­niau­sių — britų archi­tekto ir dizai­ne­rio Ron Arad darbų paroda, veik­sianti iki kovo 16 die­nos. Čia eks­po­nuo­jami uni­ka­lūs, pra­mo­ni­nio dizaino ste­buklai: nova­to­riški bal­dai ir mini­ma­lis­ti­nės, moder­nios inte­rjero deta­lės. Tai metalo, plast­ma­sės, skir­tingų pavir­šių, fak­tūrų ir formų sin­tezė, išryš­ki­nanti vin­giuotų linijų ir formų grožį, bei atsklei­džianti šiuo­lai­ki­nių medžiagų galimybes.

Architekto ir dizai­ne­rio Ron Arad eksponatai

Taip pat centre vei­kia eks­po­zi­ci­jos, skir­tos lan­ky­tojų (ypač mažųjų) vaiz­duo­tės lavi­ni­mui. Kas pra­leistų gali­mybę pats sukurti paveikslą čia ir dabar? Viskas lai­bai paprasta: salėje ran­date dau­gybę apšviestų sta­liukų, o šalia jų — įvai­riau­sias figū­ras, spal­vas ir smul­kias deta­les. Imate visą šį gėrį ir tie­siog dėlio­jate ant stik­li­nio pavir­šiaus, o jūsų darbo pro­ce­sas ir rezul­ta­tas iš karto pro­jek­tuo­jami ant sie­nos. Taip per keletą minu­čių gimsta nau­jas kūri­nys, kurį gali pakeisti bet kuris kitas eks­po­zi­ci­jos lankytojas.

Kūrybos džiaugsmą gali išban­dyti kiek­vie­nas lankytojas

Šiomis die­no­mis pary­žie­tiška meno meka pasau­lio dėmesį pri­kaustė ret­ro­s­pek­ty­vi­nės paro­dos ati­da­rymu. Organizatoriai žiūro­vus kvie­čia apsi­lan­kyti eks­po­zi­ci­jose, apžvel­gian­čiose devy­nių auto­rių dar­bus. Rodos, nėra ko ste­bė­tis, tačiau užsukę į šią parodą jūs neiš­vy­site nei vieno meno kūri­nio, mat visos salės yra tuš­čios! Paroda „Tuštuma (ret­ro­s­pek­tyva)” užima pen­kias eks­po­zi­cijų patal­pas, kuriose lan­ky­to­jus pasi­tinka vien tik bal­tos sie­nos, lubos ir grin­dys, bei aiš­ki­na­mo­sios len­te­lės. Pasak orga­ni­za­to­rių, šios paro­dos tiks­las — atkreipti dėmesį į mini­ma­lizmo judė­jimą ir įsigi­linti į meną, kuris meną atmeta. Nors šis įvykis sulaukė labai prieš­ta­ringų įver­ti­nimų, nepa­neigsi — pro­jek­tas itin novatoriškas.

Užsukus į “Pompidou” tie­siog ištirpsta lai­kas. Be abe­jo­nės, čia galima pra­leisti visą dieną, mat galite ne tik ste­bėti, bet ir foto­gra­fuoti eks­po­na­tus (drau­džiama nau­doti blykstę ir stovą). Tokios gali­my­bės tik­rai nega­lima pra­leisti. Be to, užki­lus į vir­šu­tinį pastato aukštą atsi­ve­ria nuo­stabi Paryžiaus pano­rama: Eifelio bokš­tas, Notre Dame baž­ny­čia, Les Invalides komp­lek­sas ir Monmartro rajonas.

Taigi, jeigu nuspren­dėte aplan­kyti legen­do­mis api­pintą miestą, bent vieną savo kelio­nės dieną paskir­kite šiuo­lai­ki­nio meno cen­t­rui “Pompidou”. Besižavintys menu čia jau­sis, kaip namie, o tie, kurie iki šiol domė­josi kito­mis sri­ti­mis, gal­būt atras naują pašaukimą.

Rašė Duobės vie­š­nia: Erika Vyšniauskaitė

Apie autorių:

Aleksandr Pasevin
Alekandr Pasevin yra Art Pit kūrybinis strategas bei dizaineris, atsakingas už organizacijos meninius sprendimus. Aleksandras taip pat aktyviai domisi naujosiomis technologijomis, jų sąsaja su kūrybiškumu bei panaudojimu kultūrinės organizacijos veikloje. Aleksandras nemėgsta ilgų diskusijų bei svarstymų ir dažnai greitai išsako savo... Skaityti toliau > >