Ričardas Milukas

“Mergina ir kriaušė”

Mūsų lai­kais, kai vis­kas juda žaibišku grei­čiu, o pri­si­tai­ky­mas prie besi­kei­čian­čių aplin­ky­bių yra ypač svar­bus, labai tikė­tina, jog pra­lei­džiame pro akis ir ausis dau­gybę ver­tingų įvykių, įdomių ini­cia­tyvų ir kūry­bingų asme­ny­bių. Šiuo metu vis svar­biau susi­kurti savo iden­ti­tetą vir­tu­a­lioje erd­vėje, kitaip rizi­kuoji būti pri­pa­žin­tas kaip neeg­zis­tuo­jan­tis per­so­na­žas. Ypač popu­lia­rus dizai­nas ir popu­lia­ru­sis menas išstu­mia iš mūsų aki­ra­čio tra­di­cinę mediją, tech­ni­kas ir idė­jas, kurios ne visada telpa į skait­me­ninį formatą.

Galiu pri­si­pa­žinti, jog labai apsi­džiau­giau, gavusi gali­mybę pakal­binti ir pasi­da­linti su jumis gyvo­sios tech­ni­kos, o tiks­liau tapy­bos atstovą Ričardą Miluką. Didelis tapy­bos ger­bė­jas ir pats tei­gia, jog ši tech­nika vis labiau grimzta užmarš­tin, o patys tapy­to­jai, daž­nai nelinkę gilin­tis į inter­neto sub­ti­ly­bes, lieka kaž­kur savo pažįs­tamų bei kūrėjų rate ir gale­ri­jose, kurias vis rečiau lan­kome. Dažniausiai tik jau­nes­nės kar­tos atsto­vai arba popu­lia­rio­sios ir komer­ci­nės tapy­bos auto­riai turi spal­vin­gas ir gau­siai lan­ko­mas vir­tu­alias galerijas.

“Kristė”

Ričardas paėmė tep­tuką į ran­kas anks­ty­voje vai­kys­tėje. Tėvai, paste­bėję ber­niuko talentą, nuvedė į Kauno Naujalio dai­lės mokyk­los atranką.

Šiuo metu tapy­to­jas gyvena Kaune, nie­kada neat­si­sako nuo kūry­bingų ini­cia­tyvų, visada išties pagal­bos ranką, paaiš­kins, padės jau­nes­niam ir pamo­kys. Dalyvavimas skir­tin­guose pro­jek­tuose lėmė didelę kūry­bos įvai­rovę, kuri svy­ruoja nuo tapy­bos iki gra­fi­kos, insta­lia­cijų, foto­gra­fi­jos ar net video meno. Ričardas buvo išva­žia­vęs tapyti ir svetur.

“Su kole­go­mis aplan­kiau Vokietiją … Tapydavau tie­siog gat­vėje, mieste, kuris tur­tin­gas savo kul­tū­ri­niu ir urba­nis­ti­niu paveldu . Nustebau, paste­bė­jęs, jog žmonės labiau mėgsta rea­lis­tiš­kus, tie­siog pagal plo­te­lius nuspal­vin­tus paveiks­liu­kus, spau­di­nius, pla­ka­tus, o ne tik­rąją tapybą, kuri tapoma gyvai: iš ran­kos, širdies, potė­pio ir jausmo … Nors buvo išim­čių. Į dar­bus dėmesį atkreip­davo ame­ri­ko­nai (tai gal­būt natū­ralu — jiems visuo­met patik­davo ryš­kes­nės spal­vos). Ir ypa­tin­gai japonų turi­s­tai, jie savyje turi įskie­pytą gro­žio pajau­timą… ” — dali­nasi įspū­džiais autorius.

“Ieva”

Ričardas ven­gia rea­lis­ti­nės tapy­bos, jo potė­pis lais­vas, emo­cio­na­lus, nepa­klūs­tan­tis tai­syk­lėms ir ypač manie­rin­gas. Stebėdamas jo tapybą, atrodo, atpa­žįsti pačią asme­nybę ir cha­rak­terį. Siužetai tai­pogi abst­rak­tūs, turin­tys mintį, tačiau jos iki galo neat­sklei­džian­tys, ver­čian­tys pain­ter­pre­tuoti ir paieš­koti atsa­kymo savyje. Dažnai nau­do­jama niū­rių ir ypač ryš­kių spalvų paletė suku­ria dina­mišką, į rėmus neno­rin­čią tilpti kompoziciją.

“Laiškas” (Tapybos Studijai 10+1)

Ypač įdomus pro­jek­tas, kurį įgyven­dino Ričardas Milukas, buvo skir­tas VDA Kauno Dailės ins­ti­tuto tapy­bos stu­di­jos dešimt­me­čiui pami­nėti. Surengtos paro­dos akcen­tas turėjo būti mil­ži­niš­kas laiš­kas (6,2 x 3,7 m). Simboliškas ir visos paro­dos pava­di­ni­mas “Tapybos Studijai 10+1″, dar vieni metai pri­si­dėjo ren­giant pačią parodą.

Įgyven­dinti šį nestan­dar­ti­nių išma­ta­vimų kūrinį, rei­kėjo lygiai tokios pat nestan­dar­ti­nės patal­pos. Ričardas su malo­numu pri­si­mena kunigo Vytauto Merkio sve­tin­gumą ir supra­t­imą — ne kiek­vie­nas vyres­nės kar­tos žmogus tole­ran­tiš­kai ir supra­tin­gai žiūri į abst­rak­čią tapybą. Jėzuitų ordino vie­nuo­lis pri­ėmė Ričardą Miluką į Šv. Sakramento baž­ny­čią (Kaunas), kurioje meni­nin­kas plušo mėnesį, “rašy­da­mas” laišką sukak­čiai ir visiems kitiems, kas moka klau­sy­tis ir išgirsti. Idėją nuta­pyti didelį laišką netie­sio­giai ins­pi­ravo, prieš ket­ve­rius metus mus pali­kęs stu­di­jos įkūrė­jas Arūnas Vaitkūnas.

Šv. Sakramento baž­ny­čia, soviet­me­čiu buvo pers­kelta į du aukš­tus ir paversta į Santakos kino teatrą

Ričardo sukurto laiško ir kitų talen­tingų stu­di­jos tapy­tojų dar­bai buvo eks­po­nuo­jami Kauno paveikslų gale­ri­joje Kaune (Donelaičio g. 16). Parodos metu buvo rodo­mas skulp­to­riaus Dainiaus Kasiulevičiaus nufil­muo­tas fil­mas, atspin­din­tis visą laiško kūrimo atmos­ferą ir pasa­ko­jan­tis apie kūrimo procesą.

“Suvėžinta Katė”

Nuo laiškų ir atsi­mi­nimų per­ei­kime prie šiek tiek leng­ves­nių ir iro­niš­kes­nių darbų.

“Sykį, gat­vėje, pama­čiau ne visai akiai malonų vaizdą, suvė­žintą katę bai­siai išspro­gu­sio­mis aki­mis, norė­jau kaip nors per­teikti savo emo­ciją ir užsi­fik­sa­vusį pasą­mo­nėje vaizdą.” — pasa­koja Ričardas.

Emocijos ieš­ko­ji­mas pra­si­dėjo lai­kant ran­koje pieš­tuką. Galiausiai auto­riui kilo idėja sim­bo­liš­kai per­teikti nuskriaustą gyvūną pasi­nau­do­jant iški­lia­spau­dės gra­fi­kos tech­nika — lino­rai­ži­niu. Taip katy­tės atvaiz­das buvo išrai­žy­tas lino­le­ume, o vėliau dar kartą per­vė­žin­tas volu ( lino­rai­ži­niai tepami spe­cia­liais dažais ir nau­do­jant spe­cialų apa­ratą su sun­kiu volu atspau­džiami ant popie­riaus). Taip buvo įamžinta ši autoavarija.

Suvėžinta volu katė — iški­lia­spaudė grafika

“Visa tai aš paty­riau ir įsiti­ki­nau, kai dvi­ra­čiu važia­vau namo. Iki namų buvo likę 25 kilo­met­rai. Nors diena buvo sunki ir įtempta, važia­vau nesu­sto­da­mas, nepa­si­il­sė­da­mas,- vie­nodu tempu, nes artėjo vaka­ras. Su padi­dintu ati­dumu žiūrė­jau į kelią ir galė­jau matyti netgi men­kiau­sią šapelį. Staiga ant kelio pama­čiau dan­tis. Jie buvo išsi­dėstę paplokš­čiai tarsi nup­iešti, atrodė kaip ink­rus­ta­cija. Greitai supra­tau, jog tai suva­ži­nė­tas šuo. Jis buvo smar­kiai iššie­pęs savo snukį ir tra­giš­kai susi­rai­tęs. Išplotas ir išly­gin­tas jis atrodė kaip orna­men­tas ant išausto kilimo. Tik šis paveiks­las per­ne­lyg dvelkė mir­timi, ir prieš­mir­ti­nis žmogaus draugo šyps­nys, aiš­kiai kažką norin­tis pasa­kyti, buvo per­ne­lyg išraiš­kin­gas, kad visa tai galė­tum palai­kyti paveiks­lė­liu. Nekeisdamas tempo nuva­žia­vau toliau. Nors neati­trau­kiau akių nuo kelio, akyse vis dar šmėkš­čiojo gana ryš­kus suvė­žinto šuns vaiz­das. Vos tik šis vaiz­das pra­dėjo blankti, ant kelio pama­čiau suva­ži­nėtą katę, vėliau dar vieną. Jos taip pat atrodė kaip orna­men­tai. Nuo jų sklido kaž­koks bebal­sis žiau­rumo jaus­mas. Jos netu­rėjo dau­giau ką pasa­kyti. Pagalvojau, kad dabar trūksta tik suvė­žin­tos pelės, ir vis­kas būtų kaip toj pasa­koj: šuo vijosi katę, katė vijosi pelę… Kažkas pana­šaus pagal tą pasaką ir atsi­tiko. Toliau pama­čiau par­trenktą paukštį, jis tarsi pla­s­nojo išskleis­tais, sulau­žy­tais spar­nais ir norėjo skri­sti, aukš­tyn ir tolyn.” — ištrauka iš Ričardo Miluko pamąs­tymų.

“Suvėžinta Katė”(lino raižinys)

Na ir pas­ku­tinė darbų serija, kurią žūtbūt norė­čiau pri­sta­tyti — seno­viškų, nostal­giją kelian­čių ir į vai­kystę gra­ži­nan­čių žaislų kolek­cija. Galėčiau daug apie juos papa­sa­koti, tačiau tai būtų mano atsi­mi­nimų isto­rija, manau, kiek­vie­nas ją turi kito­kią, tad dar­bai kalba patys už save.

Tikiuosi prie Ričardo Miluko kūry­bos grį­šime dar ne kartą, o tapy­bos ir kitų tra­di­ci­nių tech­nikų atsto­vai taps daž­nesni sve­čiai mūsų Meno duo­bėje. Tad lin­kime Ričardui sėk­mės ir dėko­jame už pokalbį! Daugiau auto­riaus kūry­bos galite rasti čia.

“Greta”

“Miesto Portretai”

“Ž” iš ciklo “Šiuo­lai­ki­niai personažai”

“Parke”

“Tėviškė”

“Pavasaris Kaune”

“Heidelberg”

“Suvėžinta Katė”

“Katės”

“Tapybos Studijai 10+1″ darbo procesas

“Tapybos Studijai 10+1″ pasi­ruo­ši­mas darbui

“Tapybos Studijai 10+1″ pasi­ruo­ši­mas darbui

“Tapybos Studijai 10+1″

Apie autorių:

Aleksandr Pasevin
Alekandr Pasevin yra Art Pit kūrybinis strategas bei dizaineris, atsakingas už organizacijos meninius sprendimus. Aleksandras taip pat aktyviai domisi naujosiomis technologijomis, jų sąsaja su kūrybiškumu bei panaudojimu kultūrinės organizacijos veikloje. Aleksandras nemėgsta ilgų diskusijų bei svarstymų ir dažnai greitai išsako savo... Skaityti toliau > >