Bauhauzas, nuo mokyklos iki pasaulinio judėjimo

“Marcel Breuer, Vamzdinės plie­ni­nės kėdės, 1928″

Šian­dien mes nesi­ste­bime tokiais posa­kiais kaip „mažiau — dau­giau” ir „tobu­lu­mas — papras­tume”. Įvai­rių sri­čių dizaino stu­den­tai jau nuo pir­mųjų dienų savo mokymo įstai­gose yra pra­ti­nami atrasti opti­ma­lius spren­di­mus, kurti mini­ma­lias, pui­kiai savo funk­ciją atlie­kan­čias idė­jas. Architektūra aplink mus, per­gy­ve­nusi įvai­riau­sias epo­chas ir sti­lius taip pat, nors ir svy­ruoja tačiau apsi­stojo ties mini­ma­lizmo ideo­lo­gija. Taip, visa tai dvi­de­šimt pir­mame amžiuje yra be galo aktu­alu, didė­jant miestų popu­lia­ci­jai, mažė­jant laisvų žemės plotų kvad­ra­ti­niams met­rams, šylant pla­ne­tos gaub­liui, kylant porei­kiui tau­pyti bran­gią ener­giją. Galima sakyti, jog šis archi­tek­tū­ros sti­lius, este­tika, aplinka kurioje mes gyve­name ir kuriame, kuri mus įkve­pia per­si­smelkė į žmonių kas­die­nybę, buitį. Dvi pag­rin­di­nės jėgos for­muo­jan­čios mūsų aplinką ir mąs­tymą indust­ri­nis bei gra­fi­nis dizai­nas, taip pat paveikti „namo” kuriame jie gyvuoja iš kur jie išeina į pla­tųjį pasaulį. Taip kalba eina apie Bauhauzą.

Bauhaus tai sudur­ti­nis žodis vokie­čių kal­boje reiš­kian­tis „sta­tymo namas”. Namas kuriame „gimsta” kitas namas ir t.t. 1919 metais vokie­čių ir JAV archi­tek­tas Walter Gropius įkūrė Bauhauzo mokyklą. Kaip archi­tek­tas jis nebuvo labai pro­duk­ty­vus ir jo dar­bai nepa­plito po pasaulį. Pirmąjį savo pastatą sup­ro­jek­tavo 1911 m. bend­ra­dar­biau­da­mas su Adolfu Mayeriu. Tai buvo „Fagus” batų raiš­čių fab­ri­kas. Šis pasta­tas — nepa­pras­tai moder­nus kūri­nys, jame pirmą kartą pada­ryta stik­linė pastato siena. Struktūra — plieno rėmai, be jokių svorį lai­kan­čių sienų. „Fagus” fab­rike bestruk­tūrė sie­nos funk­cija išryš­kinta taip stip­riai, kad net ir kam­pai panai­kinti, o stik­las sueina į vieną tašką.

“W.Gropius ir A.Mayer sup­ro­jek­tuo­tas „Fagus” batų raiš­čių fabrikas”

W.Gropius parašė mani­festą, kuris pra­si­dėjo iš pirmo žvilgs­nio nepa­grįstu saki­niu: „Pagrindinis visos kūry­bi­nės veik­los tiks­las yra pasta­tas!”. Architektas sujungė senąją Dailiųjų menų aka­de­miją su Taikomojo meno mokykla. Bauhauzo išta­kos lėmė tai, kad čia buvo sie­kiama derinti meni­ninko kūrybą su ama­ti­ninko meis­triš­kumu, supran­tant tai kaip kelią, vokie­čių kul­tū­rai atnau­jinti, po Pirmojo Pasaulinio karo. Ši kon­cep­cija buvo išdės­tyta pir­ma­jame mokyk­los stei­gimo mani­feste aiš­ki­nant, kad atei­ties sta­tinį rei­kia ver­tinti kaip komp­lek­sinę veiklą, kuriai būtina sutelkti visas meni­ninkų ir ama­ti­ninkų galias, tik tada jis bus tech­niš­kai ir meniš­kai vien­ti­sas. Tuo metu tai buvo visiš­kai prieš­ta­rin­gos pažiūros.

Bauhauzo mani­fes­tas paneigė ir sug­riovė iki tol vyra­vu­sius nusi­sta­ty­mus. Mokykloje nebuvo dės­ty­tojų ar stu­dentų, vie­toj to kartu kūrė meis­trai ir pameis­t­riai. Antiakademinis Bauhauzo mode­lis visiš­kai pakeitė kūry­bos ir atra­dimų pro­cesą, moki­nys iš pra­di­nės mokyk­los galėjo dirbti kartu su aka­de­miku. W.Gropius suburta to meto genijų, tokių kaip Paul Klee ir Vassily Kandinsky grupė, sufor­mavo nestan­dar­tinę ir labai paprastą mokymo prog­ramą, kuri labai panaši į šiuo metu nau­do­ja­mas dizaino stu­dijų prog­ra­mas visame pasaulyje.

Bauhauzo mokyk­loje, buvo mokoma ele­men­ta­rių geo­met­ri­nių figūrų ( tri­kam­pio, ketur­kam­pio ir apski­ritmo), spalvų ir medžiagų tar­pu­sa­vio sąvei­kos. Dabar tai galime pava­dinti kom­po­zi­ci­jos pag­rin­dais. Svarbiausia buvo atrasti dėmės ir erd­vės, kont­rasto har­mo­niją, ana­li­zuoti figūrų poveikį viena kitai, suprasti kiek­vie­nos medžia­gos struk­tūrą, pavaiz­duoti ją popie­riuje, atrasti tik jai būdin­gas savy­bes. Viena iš popu­lia­riau­sių paskaitų stu­dentų tarpe tapo rusų abst­rak­cio­nisto vir­tuozo Vassily Kandinsky spal­vo­ty­ros pamoka. Joje meni­nin­kas susiejo tris pag­rin­di­nes geo­met­ri­nes figū­ras (tri­kampį, kvad­ratą ir apskri­timą) su tri­mis pag­rin­di­nė­mis spal­vo­mis (gel­tona, rau­dona, mėlyna). Šioje paskai­toje jis aiš­kino spalvų ir formų psi­cho­lo­ginį poveikį žmogui, bei dviejų pus­to­nių: juo­dos ir bal­tos paža­bo­jimą. Šią dieną mes nega­lime įsivaiz­duoti papras­čiau­sios dizaino stu­dijų prog­ra­mos be šios paskai­tos. Per visą Bauhauzo isto­riją, šioje mokyk­loje dėstė ir kūrė labai daug įžymių meni­ninkų, tokių kaip Johannes Itten, Josef Albers, László Moholy-​Nagy, Oskar Schlemmer, vienu metu Bauhauzo pada­li­niui vado­vavo netgi moder­nizmo archi­tek­tū­ros pra­di­nin­kas Ludwig Mies van der Rohe.

“Walter Gropius, Spintelė perio­di­kai, 1923″

Bauhauzą tik­rai galime pava­dinti to meto daiktų, pro­duktų, archi­tek­tū­ros gim­dymo namais. Visas mokyk­los kolek­ty­vas lyg darni šeima kartu ana­li­zavo ir kūrė įvai­riau­sius bui­tyje pri­tai­ko­mus objek­tus. Bauhauzą sudarė metalo, teks­ti­lės, kera­mi­kos, baldų, tipogra­fi­jos, sienų deko­ra­vimo dirb­tu­vės. Nors ir keista archi­tek­tū­ros modu­lis atsi­rado kiek vėliau, dar vėliau fotografija.

W.Gropius buvo tvir­tai įsiti­ki­nęs, jog kiek­vie­nas objek­tas žmogaus gyve­na­moje aplin­koje turi turėti prasmę ir sie­tis su kitais toje erd­vėje esan­čiais daik­tais bei pačiu inte­rjeru ir pastato architektūra.

“Ludwig Mies van der Rohe, Vamzdinė plie­ninė kėdė, 1927″

Bauhauzo dizai­ne­riai pamilo plieną. Nors meta­las bal­duose nebuvo nau­jiena, būtent šios mokyk­los kūrėjų dar­bai atrodė moder­nūs ir išskir­ti­niai. Dauguma baldų taip sky­rėsi nuo tuo metu tra­di­ci­nių kėdžių ir stalų, jog nie­kas nega­lėjo jų supai­nioti. Daugumos nuo­sta­bai žmonės pamėgo tokį paprastą, tačiau naują dizainą.

Metalo, o ypač vamz­di­nės struk­tū­ros bal­dai viliojo tiek dizai­ne­rius, tiek eili­nius var­to­to­jus savo pigumu, leng­vumu, este­tiš­kumu ir netgi higie­niš­kumu. Pagrindinė tokių baldų idėja buvo sukurti naują būsto gro­žio suvo­kimą, pasi­tel­kiant pigias, kiek­vie­nam įper­ka­mas medžia­gas. Tokius bal­dus buvo labai lengva paruošti seri­ji­nei gamybai.

“Marcel Breuer, Vamzdinis meta­li­nis krės­las, 1926″

Įžymioji Bauhauzo moki­nio, o veliau ir dės­ty­tojo, Marcel Breuer, Wassily kėdė, galima sakyti buvo sukurta visai neti­kė­tai. Ieškodama pigių ir nemo­kamų medžiagų stu­dentų eks­per­i­men­tams, mokykla kreip­da­vosi į įvai­riau­sias įmones. Vieną dieną prie Bauhauzo įėjimo pri­va­žiavo sunk­ve­ži­mis ir išvertė krūvą įvai­raus dia­metro vamz­de­lių atraižų. Štai toks pri­vers­ti­nis nedi­de­lio pasi­rin­kimo aktas, pri­vertė neiš­pa­i­ku­sius kūry­bi­nin­kus pasukti gal­vas ir atrasti tobu­lus spren­di­mus. Vėl gi, dabar kiek­vie­noje indust­ri­nio dizaino mokyk­loje stu­den­tams sta­tomi pana­šūs kūry­bi­niai ulti­ma­tu­mai, lavi­nan­tys protą ir kūry­bin­gumą. Pats M.Breuer sakė, kad min­tis būtent bal­dams panau­doti vamz­di­nes struk­tū­ras kilo iš jo numy­lė­tojo Adler dvi­ra­čio, kuris ste­bino jį savo leng­vumu ir patvarumu.

“Marcel Breuer, Vamzdinis meta­li­nis krės­las, 1926″

Dar vie­nas uni­ka­lus ir žymus Bauhauzo dizai­ne­ris Le Corbusier pasi­rinko kiek kitokį požiūrį į bal­dus. Jis teigė, kad kėdė tai mašina sėdė­ji­mui. Mašinos idėja ryš­kiai atsi­spindi visuose Le Corbuiser bal­duose. Pavyzdžiui LC4, tobu­liau­sia „Poilsio mašina” yra viena iš pačių pato­giau­sių kėdžių paga­mintų šiai die­nai. Kėdės sėdynę pri­laikė elas­tiš­kos konst­ruk­ci­jos, kurios suteikė laisvę visiš­kai naujų, neįp­rastų formų atradimui.

Žymu­sis archi­tek­tas Mies van der Rohe kūrė netik archi­tek­tū­ri­nius šedev­rus, bet taip pat buvo lai­ko­mas vienu įtakin­giau­siu dvi­de­šim­tojo amžiaus baldų dizai­ne­rių. Jo bal­dai pui­kiai papil­dy­davo paties pro­jek­tuo­tus namus.

“Mies van der Rohe, 1927″

“Marcel Breuer kėdė, 1928/​29″

“Marcel Breuer, 1927″

Perėjus nuo eks­p­re­sio­nis­ti­nių amatų prie funk­cio­na­lizmo ir nuo rankų darbo prie dizaino masi­nei gamy­bai, pakito netik baldų ar prie­taisų išvaizda. Taip pat pasi­keitė ir tipogra­fi­jos bei gra­fi­nio dizaino suvo­ki­mas. Šrif­tai supa­pras­tėjo, nustota nau­doti seri­fus. Pradėta nag­ri­nėti rai­džių, sim­bo­lių forma, san­ty­kis, vizu­a­li­nis efek­tas. Sukurtos išskir­ti­nai Bauhauzui būdin­gos ver­ti­ka­lių ir hori­zon­ta­lių tai­syk­lės. Tekstas for­muo­ja­mas funk­ci­jos, jo paskir­tis per­duoti tam tikrą infor­ma­ciją ir nieko dau­giau, todėl svarbu trum­pai ir aiš­kiai visa tai per­teikti. Taip, nieko naujo šių dienų dizai­ne­riui, tačiau tar­pu­ka­rio pasau­lyje tai buvo revo­liu­cio­na­lus ir kas svar­biau­sia neiš­ven­gia­mai rei­ka­lin­gas požiūris.

Visos Bauhauzo sri­tys, ar tai būtų gami­nio dizai­nas, ar foto­gra­fija, ar archi­tek­tūra lai­kėsi vie­ningų tai­syk­lių. Tų pačių, kurių dabar lai­kosi beveik kiek­vie­nas dizaineris.

“Herbert Bayer, 1926″

1933 metais Weimare, kur buvo įsikū­rusi pir­moji Bauhauzo mokykla, dar po vieną buvo Berlyne ir Dessau, sustip­rė­jusi nacių par­tija uždarė besi­prie­ši­nan­čių Bauhauzo atstovų buveinę ir uždraudė bet kokias šio judė­jimo apraiš­kas. Vėliau Antrojo Pasaulinio karo metu galima paste­bėti, visišką Bauhauzo filo­so­fi­jos nei­gimą, Hitlerinė Vokietija nega­lėjo pri­pa­žinti mini­ma­lizmo savo namuose, kiek­viena Bauhauzo tai­syklė buvo tie­sio­giai atvirkš­tinė. Vokiečio butas turėjo atspin­dėti naci­jos didybę ir tur­tin­gumą. Tačiau šis ban­dy­mas užs­lo­pinti Bauhauzo idė­jas, tie­siog paspar­tino jo papli­timą po visą pasaulį. Dauguma šio judė­jimo atstovų emig­ravo į JAV, ten pra­dėjo veikti Naujojo Bauhauzo mokykla, be kurios tik­riau­siai New York’as ar kitas JAV mies­tas netu­rėtų tokio veido kokį turi dabar.

“Herbert Bayer Bauhauzo kata­logo viršelis”

Bauhauzo idė­jos paplito ir po kitas šalis, komu­nis­tinė Rusija jas inter­pre­tavo savaip ir pri­taikė saviems tiks­lams. Kartais galima išgirsti kal­ti­nimų, jog Bauhauzo dėka, dabar turime bega­les atgy­ve­nu­sių ir bjau­rių archi­tek­tū­ros sta­ti­nių, mili­jo­nus vie­nodų ir nuo­bo­džių baldų, tačiau nema­nau, kad dėl to verta kal­tinti visą judė­jimą, kuris tie­siog pri­statė savo laikų visiš­kai kitokį požiūrį, padėjo išb­ri­sti iš eko­no­mi­nės duo­bės ir pri­si­dėjo prie tech­ni­nės bei meni­nės evo­liu­ci­jos. Kalti gal būt tie kurie pamiršo esminę Bauhauzo tai­syklę, visada ieš­koti naujų sprendimų.Bauhauzas tai reiš­ki­nys, kuris palietė visą pasaulį, iš keleto žmonių protų išaugo į mokyklą, vėliau pavirto galingu judė­jimu, ir iki šiol paste­bi­mas kiek­vie­name žingsnyje.

“Kenne,1924″

“Wolfgang Tumpel, 1924″

“Marianne Brandt, 1924″

“Ferdinand Kramer, vir­tu­vi­nis sta­las, 1925″

“Pirmieji švies­tuvo dizaino pro­to­ti­pai Bauhauzo mokyk­loje (metalo dirbtuvės)”

“Žymu­sis Pink Floyd albumo vir­še­lis, pasi­rodo taip pat Bauhauzo įkvėptas”

“Berlyno Bauhaus Archive muziejus”

“Bauhauzo muzie­jus Tel Avive, Izraelis”

“Bauhauzo archi­tek­tūra”

Apie autorių:

Aleksandr Pasevin
Alekandr Pasevin yra Art Pit kūrybinis strategas bei dizaineris, atsakingas už organizacijos meninius sprendimus. Aleksandras taip pat aktyviai domisi naujosiomis technologijomis, jų sąsaja su kūrybiškumu bei panaudojimu kultūrinės organizacijos veikloje. Aleksandras nemėgsta ilgų diskusijų bei svarstymų ir dažnai greitai išsako savo... Skaityti toliau > >