Keistuoliai Christo ir Jeanne-​Claude

Mes tikime, jog eti­ke­tės yra labai svar­bus daly­kas, bet skir­tingų rūšių vynams, o ne meni­nin­kams. — Christo ir Jeanne-​Claude.

Praėjus net 44 metams nuo momento, kai šie du kūrė­jai įžengė į meno pasaulį, kri­ti­kai ir meno var­to­to­jai vis dar kelia aršias dis­ku­si­jas, prieš­ta­rauja, pik­ti­nasi ir pri­ski­ria juos avan­gar­dui, kas ypač ste­bė­tina mūsų amžiuje, kai nau­jo­vės aki­mirks­niu tampa seniena ir nieko nebe­ste­bina. Kam pavar­dės nieko nesako, tai tuoj pat lei­siu suprasti apie ką kalbu — kiek­vie­nas iš jūsų yra bent kažką gir­dė­jęs apie mil­ži­niš­kus įvynio­tus pasta­tus, medžius ar salas, kitaip dar vadi­namą Site spe­ci­fic art (spe­ci­fi­nės vie­tos menas). Apie tai ir pakalbėsime.

Site spe­ci­fic yra envi­ron­men­tal art (aplin­kos meno) atšaka. Taip vadi­na­mas land­šafto for­ma­vimo būdas, pasi­tel­kiant įvai­rias gam­ti­nes pra­mo­ni­nes medžia­gas. Kūriniai kom­po­nuo­jami kruopš­čiai parink­tose vie­tose, geriau­siai ati­tin­kan­čiose meni­ninko suma­nymą. Site spe­ci­fic pro­jek­tai yra lai­kini: arba pats meni­nin­kas juos išardo, arba tai palie­kama gam­tos jėgų valiai. Specifinės vie­tos pro­jekto tiks­las turėtų būti ne tiek objekto sukū­ri­mas, kiek emo­ci­jos, kurias tas kūri­nys sukuria.

Kodėl Christo ir Jeanne-​Claude kūryba ver­ti­nama labai dvipra­smiš­kai? Visų pirma kai kuriems tokios akci­jos suke­lia pasi­pik­ti­nimą — tar­kime sta­ti­nė­mis užversta gatvė uždaro eismą, o tūks­tan­čius lan­ky­tojų pri­trau­kian­tys kūri­niai trikdo vie­to­vės įprastą gyve­nimą. Kitiems tai pasi­ty­čio­ji­mas iš kūry­bos, jie vadina tai fik­cija, noru spal­vo­mis ir mas­te­lio dydžiu pri­traukti kuo dau­giau dėme­sio ir žiūrovų, papras­čiau­sias išsi­šo­ki­mas ir besko­nybė, kitaip tariant bana­lu­mas. Neigiamus nusi­sta­ty­mus galėtų sukelti ir tai, jog meni­nin­kai nie­kada neat­sklei­džia savo akcijų/​meno kūri­nių idė­ji­nės pra­s­mės. Supraskite, inter­pre­tuo­kite ir many­kite ką tin­kami, tei­singų ir netei­singų atsa­kymų čia nėra.

Mano manymu, visgi tai geras spren­di­mas, labai daž­nai auto­riaus pastaba po kūri­niu tik susiau­rina jo pra­s­mes, nekalbu apie tuos atve­jus kai tų pra­smių tie­siog nebe­lieka. Labai pri­tar­čiau šioms mintims:

“<…>Žinoma, rašy­tinė kūri­nio kon­cep­cija kar­tais yra rei­ka­linga, bet ji daž­niau virsta tie­siog pri­myg­ti­niu paaiš­ki­nimu ar “inst­ruk­to­riaus” nuro­dy­mais. Net susi­daro įspū­dis, kad nepa­si­ti­kima nei žiūrovų eru­di­cija, nei intui­cija, o visai neprasti kūri­niai suba­na­li­nami, dirb­ti­nai kli­juo­jant jiems kokį nors “pro­tingą” apra­šymą.” — Kęstutis Šapoka.

Turbūt, šių meni­ninkų atveju, eru­di­ci­jos bei intui­ci­jos netu­rin­tys žiūro­vai tie­siog igno­ruo­jami, net nesi­gi­li­nant į jų prob­le­ma­tiką. Beje, toks požiū­ris atsi­spindi ne tik šiuo klau­simu, bet ir kitais, apie juos kal­bė­siu vėliau, galima būtų tik pri­durti, jog meni­nin­kai yra gana sno­biški ir kate­go­riški, tačiau šiuo atveju, manau, tai dau­giau pri­va­lu­mas nei trūkumas.

Supakuoti medžiai, Švei­ca­rija, 1997 metai

Kaip jau minė­jau, tokią kūrybą ver­tinti gana sudė­tinga, kiek­vie­nas iš jūsų gali čia įžvelgti savo pra­s­mes. Manosios tur­būt būtų tokios, jog toks “įpaka­vi­mas”, paslė­piant objekto struk­tūrą, tarsi sutei­kia jam naują funk­ciją, prašo atkreipti į save dėmesį. Kadangi Christo ir Jeanne-​Claude akcijų vieta yra ilgai ren­kama, o patys jie tei­gia, jog kiek­viena iš jų įvyk­doma tik vieną kartą ir nie­kada nekar­to­jama, tai galima spėti, jog pag­rin­dinė idėja tie­sio­giai susi­jusi su vie­tove. Paprasčiausiai tai galėtų būti aplin­ko­sau­gos, poli­ti­nės, socia­li­nės prob­le­mos, o pažvel­gus giliau galima būtų įžvelgti ir uto­pi­nių miestų, absurdo ar iro­ni­jos mūsų pasau­liui bei abe­jo­jimo ver­ty­bė­mis temas. Dar labiau viską klai­dina auto­rių požiū­ris į visuo­menę ir jos nuomonę.

“- Ką jus norite išpro­vo­kuoti žmonėse, kurie mato jūsų kūrybą?

- Mes kuriame šiuos dar­bus sau ir savo drau­gams, jeigu tai patrau­kia visuo­me­nės dėmesį ar ją džiu­gina tai pri­va­lu­mas, tačiau mes neku­riame visuo­me­nei, mes kuriame sau. Kiekvienas meni­nin­kas, TIKRAS meni­nin­kas kuria sau.” — James Pagliasotti interviu.

Toks atsa­ky­mas skamba ganė­ti­nai keis­tai, tarsi mil­ži­niška minia, kuri stebi meni­ninkų kūrybą, perka su ja susi­ju­sius atri­bu­tus, yra nustu­miama į šoną, jai nėra sutei­kia­mas ypa­tin­gas dėme­sys, ji neaukš­ti­nama, tačiau palie­kama nuo­ša­lyje pabrė­žiant, jog kuriama sau ir savo draugams.

Apsiausta pakrantė, Australija, 1968 metai

Faktas, ne mažiau kren­tan­tis į akis — pora atsi­sako bet kokios para­mos, sava­no­rių pagal­bos, lab­da­ros ir t.t. Visi jų pro­jek­tai atlie­kami sava­ran­kiš­kai, sam­dant visus iki vieno dar­buo­to­jus ir mokant jiems atly­gi­ni­mus, bei už viską atsi­skai­tant iš savo asme­ni­nės kiše­nės. Galima suprasti, jog sumos tik­rai nėra labai mažos, juk daž­nai rei­kia gauti val­džios suti­ki­mus, o medžiaga ir ypač toks jos kie­kis, kurio pavyz­džiui rei­kia suvy­nioti 11-​kai Floridos salų kai­nuoja daug, neskai­tant dar­bi­ninkų rei­ka­lingų akci­jai įvyk­dyti atly­gi­nimų. Nepaisant visko, meni­nin­kai netiki jokio­mis gero­mis ini­cia­ty­vo­mis ir dova­no­mis be atpildo, nebent tai būtų Senelis Šaltis, kurio, anot poros, jiems dar neteko sutikti.

Suvyniotas Vokietijos Reichstagas

Nuotraukoje matote Vokietijos Reichstagą. Galbūt nein­ter­pre­tuo­siu šios akci­jos, bet pateik­siu ištrauką iš Mildos Laužikaitės straips­nio, nag­ri­nė­jan­čio meno ir poli­ti­kos problematiką.

“Tarptautinės poli­ti­kos temai aktu­alus Christo ir Jeanne-​Claude pro­jek­tas suvy­nioti Vokietijos Reichstagą. Jis įgyven­din­tas 1995 m., pra­ėjus dau­giau nei dešimt­me­čiui po ini­ci­ja­vimo, griu­vus “gele­ži­nei uždan­gai”, kurios kon­tekste pro­jek­tas buvo ini­ci­juo­tas. Kaip tei­gia Christo, Reichstagas Vokietijos demo­kra­ti­jos sim­bo­lis, jo vengė tiek nacių, tiek ir sovie­tinė val­džia. Nors pasta­tas buvo Rytų Berlyno pusėje, jis buvo Federacinės Respublikos dis­po­zi­ci­joje. Projektui įgyven­dinti rei­kėjo rusų, vokie­čių, pran­cūzų ir anglų suti­kimo. Valdžių atsto­vai į pro­jektą žiūrėjo atsar­giai ir nei­gia­mai, ver­tino jį kaip dras­tišką poli­tinį iššūkį. Tai išpro­vo­kavo naują pro­jekto inter­pre­ta­ciją, kurios nebuvo iššau­kęs nė vie­nas anks­tes­nis Christo ir Jeanne-​Claude pro­jek­tas. Kaip paste­bėjo Sylvere Lotringer, Reichstago suvy­nio­ji­mas gali pri­si­dėti prie dviejų pasau­lių san­ty­kių kri­sta­li­za­ci­jos. Christo poli­tikų baimę vadina jų pačių vaiz­duo­tės produktu.

Nors pro­jek­tas taip ir liko neįgy­ven­din­tas iki šaltojo karo pabai­gos, jis išpro­vo­kavo tar­pu­sa­vyje konf­lik­tuo­jan­čių šalių ins­ti­tu­cijų bend­ra­vimą, kaip to ir tikė­josi Christo. Šalių atsto­vai turėjo gali­mybę ste­bėti, koks yra vienų ar kitų požiū­ris į meną, į demo­kra­tiją (vokie­čiai gal­būt bijojo įžeisti atskir­tųjų tau­tie­čių jaus­mus, sovie­tai dar bai­dėsi bet kokios užuo­mi­nos apie demo­kra­tiją). Nors svar­biau­sia tai, kad poli­tinį atspalvį turin­tis, bet vis dėlto meno pro­jek­tas sukėlė akty­vią poli­tikų (net šalių vadovų) reak­ciją. Tai dar kartą parodė, kad meno pasau­lio įvykis gali būti reikš­min­gas rea­liam poli­ti­niam gyvenimui”

Suvyniotas The Pont Neuf til­tas Paryžiuje, 1985 metai

Menininkų kelias nebuvo labai papras­tas. Cristo kilęs iš Bulgarijos, Jeanne Claude iš Maroko. Abu susi­tiko Paryžiuje. Savo meninę karjerą Cristo pra­dėjo nuo paka­vimų į popie­rių ir medžiagą. Į skaidrias arba neska­idrias foli­jas jis ėmė pakuoti kas­die­ni­nius daik­tus — bute­lius, skal­bimo maši­nas, kėdes, moto­cik­lus. Taip įpras­tas objek­tas pasi­slėp­davo nuo žiūrovo žvilgs­nio, pra­ras­davo savo funk­ciją, bet dėl to dar labiau žadin­davo smal­sumą ir žiūrovo fan­ta­zi­joje virs­davo neži­nomu pavi­dalu.

Kad ir kaip iro­niška, tuo­met, skir­tin­gai nuo dabar, tokia kūryba nie­kam nerū­pėjo, tuo labiau nie­kas tokių “kūri­nių” neno­rėjo eks­po­nuoti savo namuose. Cristo ver­tėsi kaip išma­ny­da­mas, dirbo auto­ser­viso plo­vyk­loje, res­to­rane indų plo­vėju, tapė port­re­tus pagal užsa­kymą, beje būtent taip pora ir susi­tiko — Jeanne Claude šeima užsakė Cristo nuta­pyti port­retą. Susipažinus su šiais fak­tais, supran­ta­mas tampa meni­ninkų kate­go­riš­kas požiū­ris į lab­darą ir paramą. Juk, kai viską pelni savo jėgo­mis, ste­buklų pasau­lis tampa tik­rai gana tolima vieta.

Mane asme­niš­kai labiau­siai suža­vėjo 11 salų supa­ka­vi­mas Majamyje. Neatsitiktinai parinkta rožinė spalva, kuri ne tik labai dera prie tro­pikų kraš­to­vaiz­džio, bet ir atkrei­pia dėmesį, tiks­liau pri­ver­čia atkreipti dėmesį. Šiam pro­jek­tui buvo sunau­dota 585 000 kvad­ra­ti­nių metrų polip­ro­pi­leno. Keletą mėne­sių šią akciją žmonės ste­bėjo iš tolo, vir­šaus ir vandens.

Visų meni­ninkų pro­jektų esmė yra lai­ki­nu­mas, t.y. kraš­to­vaiz­dis po akci­jos grą­ži­na­mas į pra­dinę sta­diją visiš­kai nepa­ki­tęs. Būtent ši akcija buvo išim­tis. Prieš užden­giant salas, iš jų buvo išga­benta virš 40 tūks­tan­čių tonų šiukš­lių, kurios metai iš metų buvo čia gabe­na­mos. Kad ir kaip tai prieš­ta­ravo meni­ninkų idė­joms, tačiau šiukš­lės atgal grą­žin­tos nebuvo.

1991 metais dvie­jose labai skir­tin­gose pasau­lio vie­tose į žemę susmaigs­tyti 3100 liet­sar­gių, viena iš sim­bo­likų iden­tiški namai be sienų

Užbaigdama mintį, pri­minsiu, jog šie meni­nin­kai ver­ti­nami labai prieš­ta­rin­gai, jūsų teisė rink­tis. Asmeniškai man, daug įdomesnė tokia kūryba, kuri gal­būt ir nenau­doja daug uni­kalų prie­mo­nių ar nenag­ri­nėja prob­le­ma­ti­kos tie­sio­giai per jai būdin­gus sim­bo­lius, bet suža­dina žiūrovo viduje smal­sumą, pri­ver­čia pamąs­tyti, paieš­koti pra­smių, pain­ter­pre­tuoti ir pasi­pik­tinti jų neuž­čiuo­pus. Cristo ir Jeanne Claude labiau­siai žavi būtent tuo, jog atsa­kymų gali rasti mili­jo­nus, iš šiaudo pri­skal­dyti vežimą malkų, tačiau galų gale užbaigti mintį ne griežtu tašku, bet nerū­pes­tingu tritaškiu.

New York’o cent­ri­nis par­kas, 2005-​aisiais čia pasta­tyta 7503 vartų, turin­čių labai įdomią isto­rinę simboliką

Apie autorių:

Gintarė Žitkevičiūtė
Gintarė Žitkevičiūtė yra Meno Duobės projektų kuratorė bei tinklaraštininkė, besidominti įvairiomis su kūrybiškumu susijusiomis tematikomis. Savo darbo strategijoje ji mėgsta gerą planavimą, dėmesį projektui, gilinimąsį į tematiką. Gintarės nuomone dirbti negalima su bet kuo, kurdama projektus ji kruopščiai renkasi žmones ... Skaityti toliau > >