Kokie dar charakteriai? Personažai? Pictoplasma 2009

Ketvirtadienis. Kovo 19. Berlynas. 10val. ryto. Pasaulio kul­tūrų rūmai (Haus Der Kulturen Der Welt). Išsvajotoji „3’rd PICTOPLASMA CONFERENCE”. Keliaujant į Berlyną auto­mo­bi­liu naktį pus­tant snie­gui siau­rais Lenkijos keliu­kais jau sukosi viso­kios min­tys, o mūsų GPS’as, vardu Laimutė, žinojo visus įmano­mus šunke­lius. Tačiau seniai supla­nuota kelionė (bilie­tus dar prieš Naujus Metus užsi­sa­kėme inter­netu) bai­gėsi. Buvo galima pamiršti prob­le­mas ir trims die­noms pasi­nerti į fan­ta­s­ti­nių būty­bių ir spalvų pasaulį.

Prieš išvyks­tant iš vieno asmens teko išgirsti tokį komen­tarą: „Kokie dar cha­rak­te­riai? Personažai? Kaip suprasti? Tai čia paroda vai­kams? Kurių galų trenk­tis į Berlyną žiūrėti vai­kiškų mul­tikų už 500 litų?” Nieko keisto, pagal­vo­jau, ir beveik nesu­py­kau — juk Lietuvoje apskri­tai toks reiš­ki­nys ar sąvoka kaip “cha­rac­ter design” („per­so­nažo dizai­nas”) daug kam negirdėtas.

Renginyje daly­vavo gar­sūs kūrė­jai Klaus Haapaniemi, James Jarvis, w+k tokyo lab, Boris Hopek ir (džiugu) mūsiš­kiai PetPunk su Vilnių rep­re­zen­tuo­jan­čiu fil­muku bei MOYTOY. Konferencijos, sim­po­ziu­mai ir kūrėjų pri­si­sta­ty­mai, per­for­man­sai, “workshop’ai”, bega­lybė infor­ma­ci­jos, skir­tingų pasau­lė­žiūrų, juoko ir laisvo, betar­piško bend­ra­vimo su daly­viais buvo sutal­pinta ren­gi­nio die­no­tvar­kėje taip, kad norint visur suspėti, dau­gių dau­giau­sia galė­jai ištrūkti pus­va­lan­džiui. Ką jau bekal­bėti apie dar 30 mieste vyks­tan­čių parodų, kurias “štur­mavo” “PICTOPLASMA” per­so­na­žai. Prezentacijos ir sim­po­ziu­mai vyko didžiu­lėje salėje, pri­me­nan­čioje kino teatrą.

PetPunk fil­mu­kas

Labiausiai pra­links­mino žmogus rau­do­no­mis kel­nė­mis ir kaž­ko­kiu keistu daiktu ant gal­vos. Prezentacijos pabai­goje, paklaus­tas, kas tai, susi­ėmė už gal­vos ir pra­dėjo dejuoti: „Ooo.. Kas dabar bus.. Manyje apsi­gy­veno kiniška katė, o nee, ji auga iš mano gal­vos..” Vėliau paaiš­kėjo, kad tai Gaston Caba, argen­ti­nie­tis iliust­ra­to­rius, daly­vau­jan­tis pasau­li­nėse paro­dose, bet ypa­tin­gai popu­lia­rus Azijoje. Neseniai pri­sta­tęs apa­ti­nių mer­gai­tėms kolek­ciją Hong Kong’e. Savo pasi­ro­dymo metu cha­riz­ma­tiš­ka­sis argen­ti­nie­tis pasa­kojo apie savo pie­ši­nių per­so­na­žus pana­šiai tokiu sti­liumi: „Žiūrė­kit, o, kur jis bėga? Na ir kas čia bus toliau? O nee .. Kažkas tave bando pagauti Bėk, bėėk sakau… Ei, o kas tau atsi­tiko?” (Žiūri į ekraną, kur rodo­mas jo dar­bas — pavaiz­duota lėkštė arbūzo žieve­lių ‚o ant jų vir­šaus bejė­giš­kai guli suspro­gęs balio­nas bai­siai dra­ma­tišku veidu). “Sakiau neval­gyti tiek daug arbūzo.. Vargšelis..” Vieną iš savo pie­ši­nių Gaston pako­men­tavo: „ Lygiai taip, kaip debe­sė­liai žiūri į tai, kas čia vyksta, ir jūs visi taip pat esate ten, pie­ši­nyje. Čia vyksta kaž­kas magiško, ar ne?” Gaston vėliau pri­klau­pęs užtraukė už širdies grie­bian­čią dainą ir pag­rojo gitara.

Keistuolis Gaston Caba

Pirmąjį kon­fe­ren­ci­jos vakarą vyko pag­rin­di­nės fes­ti­va­lio paro­dos ati­da­ry­mas. Sienos prie įėjimo buvo gau­siai išmar­gin­tos iden­tiš­kais mažais gyvū­nė­liais (jų auto­rius Akinori Oishi savo pri­si­sta­tymo metu vadin­da­mas save „dra­wa­ho­lic”, pri­si­pa­žino, jog labai mėgsta mažus daik­tus, pavyz­džiui, ryžius ir mėgsta piešti daug vie­nodų mažų paveiksliukų).

Akinori Oishi

Labiausiai įsiminė vie­nas nedi­de­lis kam­ba­riu­kas. Viskas aplink — veid­ro­džiai. Grindys, lubos, sie­nos. Viduryje, vos leis­dama slinkti, pri­siš­lie­jus prie sie­nos (nes labai ankšta) lėėė­tai sukasi mil­ži­niška koa­los galva (su ant jos išau­gu­sia tokia pačia, tik mažesne galva) ir ausis pasie­kia kaž­ko­kia keista tyli muzi­kytė. Nežinau, kuo man taip įstrigo ta koala, bet ją neįma­no­mai juo­kinga pri­si­minti. Štai Ji. KOALA (Autorius — Doudouboy).

Doudouboy Koala

Airių kil­mės jau­nas ani­ma­to­rius David OReilly kūrė ani­ma­ciją fes­ti­va­lio ati­da­ry­mui. Entuziastingai vaikš­čio­da­mas iš vieno salės galo į kitą, jis dar pri­statė pieštą fil­muką apie Octocat, rau­doną katę aštuo­nio­mis ilgo­mis kojo­mis, ieš­kan­čią savo tėvų. Paaiškėjo, jog auto­rius iš pra­džių buvo fil­muką patal­pi­nęs „Youtube” neeg­zis­tuo­jan­čio devyn­me­čio ber­niuko iš Čika­gos RANDYPETERS1 vardu, po to pri­si­pa­žino, kad tai jo paties kūryba. David tuo norėjo pačiam sau ir kitiems įrodyti, jog “Grubi pieš­tinė ir nenu­sal­dinta ani­ma­cija gali kelti lygiai tokias pat ar net dar dides­nes emo­ci­jas, kaip 3-​d ani­ma­cija” Jei norite pasi­ge­rinti nuo­taiką, reko­men­duoju būti­nai pažiū­rėti „Octocat Adventure”.

Octocat Adventure

Dar vie­nas David dar­bas, kuriame auto­rius aprašo netra­di­cinį savo požiūrį į animaciją

Užsimaniusiems vykti į fes­ti­valį kitais metais, patar­čiau: būti­nai pasi­imti užrašų kny­gutę ar eskizų sąsiu­vinį; geresnį foto­a­pa­ratą, nei mano; iš anksto pasi­rū­pinti maistu (arba stora pini­gine, jei ruo­šia­tės tris die­nas mai­tin­tis ren­gi­nio pastate esan­čiame bare) ir šiek tiek eurų pama­lo­ninti save “PICTOPLASMA” atri­bu­tika bei ver­tin­go­mis knygomis.

Vieną kartą, kai įžengi į fan­ta­s­tinį per­so­nažų pasaulį, supranti, kad tai užkre­čiama ir be proto linksma. Ir rimta. Dar ir kaip rimta — kai kuriais per­so­na­žais, įstri­gu­siais gal­voje, nebe­iš­eina atsi­kra­tyti. Na, po trijų fes­ti­va­lio dienų tikė­ki­tės padaž­nė­ju­sių atvejų, kai kėdė gali pasi­ro­dyti su dan­ti­mis arba sta­las — su ausi­mis. Kalbant apie rea­lybę, kas­met vyks­tan­tis „PICTOPLASMA” fes­ti­va­lis — tarsi elekt­ro­šo­kas, norint pabusti ir atsi­gauti nuo kas­die­ny­bės, pasi­gau­dyti įkvė­pimo ar papras­čiau­siai pra­links­mėti ir gali­mybė pabend­rauti su gar­siau­siais skir­tingų tau­ty­bių dizai­ne­riais, filmų kūrė­jais, moks­li­nin­kais. Klaus Haapaniemi, James Jarvis, w+k tokyo lab…Platesnė infor­ma­cija apie ren­ginį ir kūrė­jus (visi ren­gi­nyje rodyti fil­mu­kai bei nuo­trau­kos iš parodų taip pat patal­pinti internete).

Rašė Duobės vie­š­nia: Julija Griežytė.