Šiek tiek apie raides ir Helvetica

Šrif­tas supa mus kiek­vieną gyve­nimo aki­mirką, nuo vos įžiūrimų teksto eilu­čių ant bank­notų, kuriais mes atsi­skai­tome už pro­duk­tus, pažy­mė­tus eti­ke­tė­mis su įvai­riau­sio dydžio žodžiais ir saki­niais, iki rai­džių ir tipogra­fi­jos įvai­rove mus pri­bloš­kian­čių bei aki­nan­čių pla­katų, inter­neto, tele­vi­zi­jos ir t.t. Kasdien mūsų akys per­bėga per šimtus ar net tūks­tan­čius tipogra­fi­nių žinu­čių, kurių mes daž­nai net nepa­ste­bime ar net sten­gia­mės nepa­ste­bėti, nes kiek­viena jų neša kaž­ko­kią infor­ma­ciją ir tuo pačių „svorį”. Šiame straips­nyje tik­riau­siai nepa­sa­ky­siu nieko naujo žmogui, kuriam nesve­tima dizai­ne­rio duona, tačiau kitų sferų atsto­vams ir šiaip žingei­diems mėgė­jams ši infor­ma­cija gali būti įdomi.

Parašyti šį įrašą mane pas­ka­tino prieš porą mėne­sių maty­tas Gary Hustwit fil­mas “Helvetica”. Taip, pasi­rodo doku­men­ti­kos apie šriftą iki šiol dar nie­kas nesu­gal­vojo sukurti! Taigi pri­im­kite mano raš­liavą kaip nuo­rodą į šį tik­rai vertą dėme­sio filmą, bet pra­džiai šiek tiek isto­ri­jos ir teorijos.

Visi sutik­site, jog kiek­vie­nas mus supan­tis teks­tas, turi savo formą, erdvę, lankstą, nuo­taiką. Visus šiuos ir dar dau­giau bruožų apjun­gia šrif­tas. Šrif­tas (iš vok. sch­rift) — įvai­rių sim­bo­lių pie­ši­nių, turin­čių bendrų sti­liaus ir didumo bruožų, rinkinys.

Pagrindinė mums žinomų rai­džių forma jau nekinta dau­giau kaip 2000 metų. Kito tik nežy­mios deta­lės, daž­niau­siai susi­ju­sios su tech­ni­nė­mis gali­my­bė­mis. Dar Romos lai­kais nau­do­tas šrif­tas, per­im­tas iš graikų ir fini­kie­čių kito į mums jau gerai atpa­žįs­ta­mas rai­des. Žino­miausi tokių rai­džių rin­ki­niai šian­dien pava­dinti Times New Roman ir Garamond var­dais, na o Lietuvoje Aistikos, Vyčio ir Palemono. Visi šie šrif­tai turi taip vadi­na­mus seri­fus, tai rai­džių linijų galuose esan­čios mažos užkar­dė­lės, užsi­li­ku­sios nuo tų laikų kai rai­dės buvo skap­tuo­ja­mos gra­nite. Dėl este­ti­nių sume­timų gru­būs rai­džių galai buvo dai­liai nuker­tami seri­fais. Rašant plunksna seri­fai taip pat padeda neiš­lieti rašalo. Naujaisiais lai­kais, atsi­ra­dus infor­ma­ci­nėms tech­no­lo­gi­joms, elekt­ro­ni­niams prie­tai­sams ir kom­piu­te­riams buvo susi­durta su ekrano gebos ir bendro ploto prob­lema. Serifai tapo nerei­ka­linga papil­doma infor­ma­cija, todėl supa­pras­ti­nus šriftą su serifu gimė sans-​serif (pranc.: sans — be) , t.y. be serifo.

Helvetica daž­nai vadi­na­mas šriftu be cha­rak­te­rio, tačiau para­dok­sa­liai ši savybė ir išski­ria jį iš kitų. 1957-​ais metais Max Miedinger’is ir Eduard Hoffmann’as gavo užduotį, pato­bu­linti Schelter-​Grotesk šriftą taip, kad jis galėtų kon­ku­ruoti su Akzidenz-​Grotesk. Taip Švei­ca­ri­joje, Haas’sche Schriftgiesserei kom­pa­ni­joje užgimė nau­jas šrif­tas pra­di­niu pava­di­nimu Die Neue Haas Grotesk, vėliau mar­ke­tingo sume­ti­mais per­va­din­tas į Helvetica („Confoederatio Helvetica”, taip Romoje loty­niš­kai buvo vadi­nama Šveicarija).

Pagrindinė dizaino užduo­tis buvo sukurti tokį rai­džių rin­kinį, kuris tobu­lai derėtų tar­pu­sa­vyje ir nesu­keltų beveik jokių paša­li­nių emo­cijų. Tokiu būdu jį būtų galima nau­doti be galo pla­čiai, neiškrei­piant skel­bia­mos infor­ma­ci­jos pag­rin­di­nės minties.

Švei­ca­riška este­tika ir pre­ci­ziš­ku­mas pasiekė užsi­motų tikslų. Buvo sukurta kele­tas Helvetica šrifto atmainų pri­tai­kytų elekt­ro­ni­niams ir mecha­ni­niams prie­tai­sams. Vėliau atsi­rado dar dau­giau įvai­riau­sių šio šrifto ver­sijų, pas­kli­du­sių po visą pasaulį. Šiai die­nai Helvetica šrif­tas ne tik labai pla­čiai nau­do­ja­mas JAV, bet taip pat ir kiri­li­cos, ivrito, graikų, japonų, korė­jie­čių, indų, urdų, chmerų ir Vietnamo kalbomis.

Iki šešias­de­šim­tųjų pra­džios, spau­dos dizai­nas, žurna­lai, laik­raš­čiai, skel­bi­mai, rekla­mi­nės iška­bos, rėkte rėkė apie save, buvo manoma, jog kuo įmant­res­nis ir krei­ves­nis užra­šas, tuo didesnė tiki­mybė, kad jis bus paste­bė­tas. 1961 m. šį tariamą chaosą pakeitė viską moder­ni­zuo­janti Helvetica. Pavargę nuo nepa­si­ti­kė­jimo kly­kian­čio­mis ant­raš­tė­mis var­to­to­jai įver­tino ir pamėgo san­tūrų, tačiau pro­fe­sio­na­lumu bei rim­tumu dvel­kiantį šriftą. Jį ofi­cia­liai įvai­riose sri­tyse pra­dėjo nau­doti JAV vyriau­sybė, pvz.: NASA, New York’o Metropolitenas, JAV tele­vi­zi­jos rei­tin­ga­vimo sis­tema, Nacionalinis Paštas. Pačioje Švei­ca­ri­joje šis šrif­tas nau­do­ja­mas beveik visur kur įmanoma.

Kitų dar vadi­na­mas kor­po­ra­ci­niu, Helvetica šrif­tas tapo ir tokių mul­ti­mi­li­jo­ni­nių mil­žinų kaip Microsoft, Panasonic, BMW, Jeep, Toyota, Lufthansa ir kt veidu. Daugumos žymių dizai­ne­rių nuo­mone Helvetica, tai toks šrif­tas, kuriam nerei­kia papil­domų papuo­šimų. Juodos ir bal­tos san­ty­kis tarp sim­bo­lių taip tobu­lai sude­rin­tas, jog netgi nepa­ty­ręs dizai­ne­ris gali drą­siai nau­dotį šį rai­džių rin­kinį ir galu­ti­nis rezul­ta­tas vis­tiek atro­dys švarus bei har­mo­nin­gas. Helvetica vienu metu nieko nesako, bet tuo pačiu sutei­kia pasi­ti­kė­jimo ir este­tiš­kumo pojūtį.

Toks Helvetica šrifto popu­lia­ru­mas susi­laukė ir nema­lo­nės, ypač iš jau­nes­nės kar­tos dizai­ne­rių, tokių kaip Paula Scher ir Stefan Sagmeister. Užaugę psi­cho­de­li­niais 70-​aisiais ir užsi­krėtę post­mo­der­nizmo idė­jo­mis, jie buvo ir išlieka Helvetica šrifto, kaip kor­po­ra­ci­nės san­t­var­kos sim­bo­lio, prie­ši­nin­kais. Dažnai jų dar­buose galima išvysti iro­nišką dizai­ne­riš­kai chao­tišką Helveticos panie­ki­nimą, sudar­kymą, pašie­pimą. Kai kurie dizai­ne­riai su skausmu pri­pa­žįsta, kad šis šrif­tas tapo šiukšle, jį nevėkš­liš­kai nau­doja visi kas gali ir kur gali.

Be kor­po­ra­cijų Helvetica iki šių dienų taip pat išlieka tipogra­fi­jos ir gra­fi­nio dizaino ikona. Sugriovęs nusi­sto­vė­ju­sias dog­mas šis šrif­tas, sukūrė savą­sias. Tapo die­vi­namu ir nie­ki­namu tačiau tik­rai įrodė kokia stipri jėga yra rai­džių ir tuš­čios erd­vės aplink jas visuma.

Ištrauka iš Gary Hustwit doku­men­ti­nio filmo “Helvetica”

Apie autorių:

Aleksandr Pasevin
Alekandr Pasevin yra Art Pit kūrybinis strategas bei dizaineris, atsakingas už organizacijos meninius sprendimus. Aleksandras taip pat aktyviai domisi naujosiomis technologijomis, jų sąsaja su kūrybiškumu bei panaudojimu kultūrinės organizacijos veikloje. Aleksandras nemėgsta ilgų diskusijų bei svarstymų ir dažnai greitai išsako savo... Skaityti toliau > >