Ar įžengėme į naują epochą? Postmodernizmo mirtis

Paskutinieji amžiai ir dešimt­me­čiai atnešė meno pasau­liui dau­gybę poky­čių. Staiga pra­si­dė­jęs moder­niz­mas neigė viską kas tra­di­ciška, gar­bino avan­gardą, pik­tino žiūro­vus ir tuo džiau­gėsi, tuo metu pasaulį išvydo dau­ge­lis mani­festų. Tradicija, este­tika ir rea­ly­bės vaiz­da­vi­mas, vyra­vęs meno kūri­niuose keletą tūks­tan­čių metų, buvo išstum­tas iš pasau­lio gale­rijų ir kūry­bos erd­vės žaibišku grei­čiu. Tai, kas per amžius buvo gar­bi­nama, mokoma ir tei­giama, tapo nieko ver­tais, pase­nu­siais net gėdin­gais reiš­ki­niais. Kovos tarp tra­di­ci­jos sau­go­tojų ir jau­no­sios kar­tos, gin­čai, avan­gardo gar­bi­ni­mas truko visai neil­gai — tai, kam buvo taip prie­ši­na­masi ir kuo taip pik­ti­nosi meno kri­ti­kai bei meno var­to­to­jai, įžengė į sceną, užka­riavo laik­metį ir… galiau­siai tapo visiems pri­im­tinu ir suvo­kiamu dalyku. Taip pra­si­dėjo post­mo­der­nizmo amžius, tuo tarpu moder­niz­mas tapo praeitimi.

Kažkada turi ateiti galas ir post­mo­der­niz­mui. Prancūzas Nicolas Bourriaud tei­gia, jog būtent dabar jis ir atėjo, o kūryba ir menas įžengė į naują epo­chą — ALTERMODERNIZMĄ. Perskaičiusi auto­riaus mani­festą, nuta­riau, jog Lietuvai šis nau­jas ter­mi­nas dali­nai galėtų būti taip pat aktu­alus, taigi, kokia ta mūsų nau­joji epocha?

Altermodernizmo mani­fes­tas kalba apie mums seniai gir­dimą ir jau nuval­kiotą ter­miną <glo­ba­li­za­cija>, tai­pogi apie chao­tiš­kumą, mul­ti­kul­tū­riš­kumą, uni­ver­sa­lumą. Pažvelgus gilyn galė­tume paste­bėti, jog moder­niz­mas ir post­mo­der­niz­mas tebuvo ter­mi­nai akcen­tuo­jan­tys (žymin­tys) būtent vakarų kul­tū­ros meno pasaulį, jo sti­lis­tiką ir raidą. Juk, jeigu atsi­min­tume mūsų Lietuvą iki kiek­vie­nam pri­ei­namo kom­piu­te­rio ir inter­neto bei lais­vos mig­ra­ci­jos, pama­ty­tume, jog tada turė­jome savo liau­dies kūrybą, tra­di­ciją dai­lėje, keletą “avan­gar­distų”, kuriems pavyk­davo ištrūkti sve­tur ir par­vežti naujų vėjų į tėvynę, tačiau toli gražu to nega­lė­tume pava­dinti moder­nizmo ar post­mo­der­nizmo epo­cha Lietuvoje. Taip, mes turė­jome šių ir kitų “-izmų” apraiškų, tačiau to nega­lima būtų sugre­tinti su tuo, kas vyko vakaruose.

Mano manymu, dau­ge­lis vals­ty­bių, kurios nebuvo tos vie­tos, kuriose gimė nau­jieji judė­ji­mai ir ideo­lo­gi­jos, visada atsi­liko, žings­niavo kaž­kur iš pas­kos. Nebūtų tei­singa teigti, jog netu­rime moder­nizmo ir post­mo­der­nizmo pavyz­džių Lietuvoje, tačiau lygiai taip pat nebūtų tei­singa sakyti, jog pil­na­ver­tiš­kai išgy­ve­nome šių epo­chų dvasią.

Ką padarė inter­ne­tas? Manau, dau­ge­liui iš mūsų vir­tu­ali rea­lybė ir joje ran­dama infor­ma­cija, kny­gos, muzika tapo antra mokykla ir uni­ver­si­tetu. Jaunimo tarpe tur­būt daug daž­niau sutik­site asme­nis, kurie jums drą­siai dekla­muos vakarų atli­kėjų ir meni­ninkų pavar­des, tuo tarpu nieko neži­no­dami apie mūsų kla­si­kus ir “-ienes” bei “-aus­kus”. Paklausti, kodėl nesi­domi lie­tu­višku kinu, gra­fika ar muzika, jie jums grei­čiau­siai atsa­kys, jog užsie­nio kūryba juos tie­siog dau­giau domina, o jei jūs pasi­pik­tin­site ir pra­dė­site įrodi­nėti apie “-ienės” arba “-ausko” neiš­pa­sa­ky­tus nuo­pel­nus, jis jūsų tie­siog paklaus, kiek jie verti jei juos paly­gin­sime su Dali, Pikaso, Švitersu, Šagalu, Kolderiu ir dau­ge­liu kitų?

Šio amžiaus šuolis išties yra feno­me­na­lus. Menininkai iš skir­tingų pasau­lio vals­ty­bių gali lais­vai dalin­tis savo idė­jo­mis, bend­rauti tar­pu­sa­vyje, pano­rėję lan­ky­tis vie­nas pas kitą. Kiekvienas iš mūsų gali paliesti, pama­tyti ir pasi­gi­linti į dabar­ti­nes ten­den­ci­jas. Įdomu ir tai, jog visuo­met vyra­vęs atsi­li­ki­mas, grei­tai nyksta, kūrė­jai iš mažes­nių ir eko­no­miš­kai labiau atsi­li­ku­sių vals­ty­bių daug lais­viau ir papras­čiau išmoksta ir per­pranta didžiųjų vals­ty­bių kūrė­jus, sun­kiau yra tik vyres­nią­jai kar­tai, kuri nespėja pri­si­tai­kyti prie tokių stai­gių poky­čių. Apie tai ir kalba altermo­der­nas. Nebelieka tau­ti­nio meno, nebe­lieka ribų, vis­kas pri­ei­nama kiek­vie­nam. Šis ter­mi­nas, anot Nicolas Bourriaud, nėra tik vakarų pasau­liui tai­ky­ti­nas judė­ji­mas, tačiau visų pasau­lio vals­ty­bių sin­te­zės reiškinys.

Ironiška isto­rija apie sti­lių kaitą 1dalis

Ironiška isto­rija apie sti­lių kaitą 2dalis

Naujų ter­minų įvedi­mas suke­lia dau­gelį dis­ku­sijų. Taip atsi­tiko ir šį kartą. Nicolas Bourriaud ne tik pas­kelbė post­mo­derno mirtį, bet ir išleido knygą, bei surengė soli­džią trie­nalę “Tate Britain” muzie­juje. Daugelis tei­gia, jog nag­ri­nėti post­mo­der­nizmo pabaigą yra tiei­sog juo­kinga, jog tai nuval­kiota tema, o meno­ty­ri­nin­kai yra apsėsti naujų “-izmų” kūrimu ir taip sie­kia būti įrašyti į meno istoriją.

“Bourriaud auto­ri­te­tin­gai pareiš­kia, kad “post­mo­der­niz­mas bai­gėsi” ir įžengėme į altermo­der­nizmo erą. Bet, kal­bant apie britų (ir apskri­tai Vakarų) šiuo­lai­kinį meną, aki­vaizdu, kad konsta­tuoti apie post­mo­der­nizmo pabaigą yra tri­valu, nes tai seniai nuval­kiota tiesa, todėl toks Bourriaud pareiš­ki­mas soli­džios trie­na­lės kon­tekste atrodo kaip tyči­nis aki­b­rokš­tas. Nors Bourriaud , atro­dytų, prie­ši­nasi šiuo­lai­ki­nio meno nive­lia­ci­jai ir komer­cia­li­za­ci­jai, bet savąjį nau­ja­darą įveda į apy­vartą rem­da­ma­sis komer­ci­jos dės­niais. Kai menas suvo­kia­mas ne kaip sti­lių (ar idėjų) kaita, bet kaip ideo­lo­gi­nis ir eko­no­mi­nis reiš­ki­nys, kurį mode­liuoja lobis­tai, kur kas aiš­kesnė tampa ir masinė bie­na­li­za­cija. Bienalės plinta ne todėl, kad menas įvai­rėja, o todėl, kad meno kaip tokio nebėra, tačiau yra nuo­lat besi­ple­čian­tis biu­ro­kra­ti­nis, komer­ci­nis ir ideo­lo­gi­nis tink­las, kuris mani­pu­liuoja pse­udo­es­te­tine reto­rika ir meni­ninkų srau­tais.” — kri­ti­kuoja Kęstutis Šapoka.

Nicolas Bourriaud, dešinėje

Drįsčiau teigti, jog K. Šapo­kos mini­mos komer­cia­li­za­cija, bie­na­li­za­cija, lobiz­mas ir galios centrų temos tai­pogi yra nuval­kio­tos ir seniai visiems pažįs­ta­mos. Visgi auto­riaus kri­tika nėra nepa­grįsta — šie reiš­ki­niai egzis­tuoja, jie pik­tina ir kelia dis­ku­si­jas. Tačiau lygiai taip pat tik ką nukal­tas “Altermodernizmo” mani­fes­tas kalba apie egzis­tuo­jan­čius, šiuo metu vyks­tan­čius ir meno pasaulį kei­čian­čius reiš­ki­nius. Tikėtina, jog esminė šio mani­festo, nau­jojo “-izmo” ir kri­tikų dis­ku­sija kalba ne apie tai, ar mūsų epo­chos kei­čiasi, ar tam­pame kito­kie, žengiame pir­myn ar atgal, bet apie meno isto­riją, galią kurti ir įvesti nau­juo­sius ter­mi­nus ir tų ter­minų papli­timo glo­ba­liame pasau­lyje problematiką.

Vis dėlto nema­nau, jog tai turėtų būti esminė prob­lema. Jeigu galų gale atsi­ras bendra jėga ir reiš­ki­niai, kurie suvie­nys pasau­lio kūrė­jus ir jų įvai­rovę, šis feno­me­nas bus įdomus visiems, nesvarbu koks bus jo pava­di­ni­mas ar įvedi­mas į rinką. Ar pri­imti šį ter­miną ir ar aktu­a­lios altermo­der­nizmo nag­ri­nė­ja­mos temos, palieku spręsti jums.

Apie autorių:

Gintarė Žitkevičiūtė
Gintarė Žitkevičiūtė yra Meno Duobės projektų kuratorė bei tinklaraštininkė, besidominti įvairiomis su kūrybiškumu susijusiomis tematikomis. Savo darbo strategijoje ji mėgsta gerą planavimą, dėmesį projektui, gilinimąsį į tematiką. Gintarės nuomone dirbti negalima su bet kuo, kurdama projektus ji kruopščiai renkasi žmones ... Skaityti toliau > >