Balkanų muzikos savanoris Beirut

Jei jums atrodo, kad ame­ri­kie­čiai nenuo­šir­dūs, tik­riau­siai negir­dė­jote Beirut. Šio pro­jekto, vėliau perau­gu­sio į grupę, įkūrė­jas Zach Condon — gry­niau­sias ame­ri­kie­tis. Tačiau groja jis tokias nai­vias, sod­raus vokalo ir pučia­mųjų gūsių pil­nas, į šimta­metį Balkanų pali­kimą atsi­rė­mu­sias melo­di­jas, jog dedu galvą — nusi­šyp­soti jos pri­verstų net ir kuk­liau­sią Serbijos gilu­moj sken­din­čio kai­me­lio merginą.

Tiesa, ne visada Zach’as vir­pino klau­sy­tojų širdis akor­deono ir tri­mitų gar­sais. Būdamas pen­kio­li­kos, susi­ža­vė­jęs The Magnetic Fields, jis sukūrė pro­jektą RealPeople ir netgi įrašė pen­kias šiek tiek elekt­ro­ni­nes dai­nas. Tačiau jau po metų vai­ki­nui vis­kas įgriso. Jis metė kole­džą (kuriame buvo lai­ko­mas pavyz­di­niu moki­niu) ir patraukė Europon, tie­siai į Paryžių. Štai ten ir išgirdo bal­ka­nišką muziką, kuri, Zach’o žodžiais tariant, ten tokia pat popu­liari kaip kad pran­cūzų elekt­ro­ni­kos grupė Air. Tai taip paveikė šešio­lik­metį, kad grį­žęs Amerikon jis įsigijo keletą pigių inst­ru­mentų ir ėmė įraši­nėti iš kelio­nės par­si­vežtą meilę Balkanams. Ir kokios pasiu­tu­sios drą­sos tam reikėjo!

„Aš nesu geras tri­mi­ti­nin­kas. Tiesiog, kai tu pur­tai tri­mitą, jis pra­deda vibruoti ir tai skamba taip keis­tai ir apsvai­gu­siai. Arba tu tie­siog pūs­čioji natas ir tam nerei­kia sep­ty­ne­rių metų prak­ti­kos”, — kuk­liai pasa­kojo muzikantas.

Taigi taip, pasi­kliau­da­mas atsi­tik­ti­nu­mais ir mažais atra­di­mais, Zach’as įrašė pir­mąjį albumą „Gulag Orkestar”.

Klausantis „Gulag Orkestar” atrodo, kad jame bent jau pusė orkestro tik­rai bus sutilpę. Nors iš tiesų — tai vie­nin­te­lis Zach’as groja smuiku, vio­lon­čele, uku­lele, man­do­lina, meta­lo­fonu, būg­nais, tam­bū­rinu, pia­ninu, klar­netu, tri­mitu ir akor­deonu. Tiesa, prie įrašų pri­si­dėjo ir Jeremy Barnes (Neutral Milk Hotel) bei Heather Trost (A Hawk and a Hacksaw), tačiau tai nesu­men­kina tuo metu 21-​erių metų jau­nuo­lio talento. Albumas buvo pui­kiai įver­tin­tas tiek kri­tikų, tiek klau­sy­tojų (pasta­rieji plūdo į pir­muo­sius kon­cer­tus, foto­gra­favo muzi­kan­tus ir jų nuo­trau­ko­mis puošė savo blo­gus. Su prie­rašu: „Taip, aš juos mačiau!”). Tad Beirut nebe­liko nieko kito, kaip tik suburti grupę (kurios sudė­tis svy­ruoja nuo 6 iki 10 muzi­kantų) ir leis­tis į gast­ro­les džiu­ginti nuo gitara-​būgnai-​bosas sąstato pavar­gu­sių melomanų.

Antrasis Beirut albu­mas „The Flying Club Cup” pava­di­nimą pasi­sko­lino iš XX a. pra­džioje Paryžiuje vyku­sio oro balionų fes­ti­va­lio. Paryžius Zach’ui ypa­tinga vieta.

„Kai ten nuvy­kome, mes neke­ti­nome pasi­likti, bet grei­tai suvo­kėme, kad nie­kur kitur taip neno­rime būti, kaip kad čia” — taip Beirut pasa­koja apie pir­mąją savo pažintį su šiuo miestu.

Tad nekeista, kad ant­ra­jame albume jau­čiama pran­cū­ziškų chan­son įtaka, leng­vas cham­ber pop dvelks­mas. Tačiau ste­binti nepa­liauja pats Zach’as: ir kaip gi jam pavyksta įgroti tokią švel­nią melan­cho­liją, skam­ban­čią taip pozityviai?

Be šių dviejų albumų Beirut taip pat yra išlei­dęs ketu­ris EP’us. Ir visa tai tik per tre­jus metus! Paskutinysis jų pasi­rodė šių metų vasarį ir gero­kai nuste­bino ger­bė­jus. Jame Beirut grįžo prie jaunų dienų susi­ža­vė­jimo elekt­ro­nika. Tačiau nepa­miršo ir to, ką atrado Paryžiuje. Albumas skamba švie­žiai ir įdomiai. Juk ir nerei­kia apsi­stoti ties vienu skam­be­siu, kai tau viso labo 23-​eri, ar ne?

[audio:http://www.fileden.com/files/2009/4/11/2399263/Beirut/2.01%20Beirut%20-%20My%20Night%20with%20the%20Prostitute%20From%20Marseille.mp3]

Šiaip ar taip, Beirut pui­kiai dera prie sva­jingų, čigo­niškų motyvų muziką pri­kai­šio­ju­sių Devotchka ir ne ką mažiau čigo­niškų, bet kur kas labiau pašė­lu­sių Gogol Bordello. Beirut nuo­šir­du­mas arti­mas ir fol­kui, tačiau dainų teks­tai jam ne itin svarbūs.

„Man daug sma­giau kurti muziką. Girgždantis tri­mi­tas nutie­sia kelią, kuriuo pas­kui atseku ieš­ko­da­mas žodžių”, — tei­gia Zach’as ir kaip vieną mėgs­ta­miau­sių gru­pių pamini daž­nai savo pačių sukurta kalba dai­nuo­jan­čius Sigur Rós.

Tad čia jį ir pali­kime: apsi­gink­la­vus tri­mitu klai­džio­jant dar neiš­tir­tais muzi­kos indust­ri­jos keliais. Sėkmės ir drą­sos tau, Zach’ai!

Gera nuo­taika pasi­da­lino spu­tnik, ačiū jai ;]

[audio:http://www.fileden.com/files/2009/4/11/2399263/Beirut/11%20After%20the%20Curtain.mp3]

Daugiau Beirut klau­sy­kite mūsų pate­fone.

Apie autorių:

Aleksandr Pasevin
Alekandr Pasevin yra Art Pit kūrybinis strategas bei dizaineris, atsakingas už organizacijos meninius sprendimus. Aleksandras taip pat aktyviai domisi naujosiomis technologijomis, jų sąsaja su kūrybiškumu bei panaudojimu kultūrinės organizacijos veikloje. Aleksandras nemėgsta ilgų diskusijų bei svarstymų ir dažnai greitai išsako savo... Skaityti toliau > >