Dar vienas požiūris į meną: Vienos akcionizmas (1960−1970)

H.Nitch “Orgijų ir Misterijų Teatras”

Praėjęs amžius Europoje žino­mas kaip lais­vė­jan­čios, libe­ra­lė­jan­čios visuo­me­nės eta­pas. Bitnikai, hipiai, pan­kai ir kitų judė­jimų atsto­vai pro­pa­gavo laisvą gyve­nimo būdą, indi­vido porei­kių ten­ki­nimą, prieš­pa­sta­tant jį esa­mai socia­li­nei san­t­var­kai bei įsta­ty­mams. Tokioje aplin­koje for­ma­vosi ir savita kūryba. Menininkai ėmėsi ieš­ko­jimų bei eks­per­i­men­ta­vimo. Bene vie­nas skan­da­lin­giau­sių ir labiau­siai šoki­ruo­jan­čių tuo­me­ti­nių meno judė­jimų buvo Vienos akcionizmas.

Po ant­rojo Pasaulinio karo Vienoje vyravo kon­ser­va­tyvi mies­tie­tiška kūryba. Akcionistai, kurių žymiausi atsto­vai — Hermann Nitsch, Otto Müehl, Günter Brus ir Rudolf Schwarzkogler, — pasi­gedę savo krašte avan­gar­dis­ti­nių judė­jimų, atsi­sakė aka­de­mi­nės tapy­bos ir ėmėsi kurti feno­meną poka­rio Europoje. Savo anar­chis­ti­niuose, žiau­rumo ir por­no­gra­fi­jos kupi­nuose dar­buose Vienos akcio­nis­tai pra­dėjo nau­doti kūną, objek­tus, įvai­rias „neme­niš­kas” prie­mo­nes. Pagrindinis jų kūry­bos tiks­las: sukelti žiūro­vams katarsį — emo­cinį apsi­va­lymą pati­riant gai­lestį ir baimę.

Įspė­jame, jog iliust­ra­ci­jos ir video medžiaga gali šokiruoti.

Gunter Brus

H. Nitsch buvo žmogus, pas­ka­ti­nęs Vienos akcio­nizmo atsi­ra­dimą. Penktajame dešimt­me­tyje jo įkurto „Orgijų ir mis­te­rijų teatro” („Theatre of Orgies and Mysteries”) veikla, sie­kianti atgai­vinti anti­ki­nes Dionisijas, darėsi vis labiau pro­vo­kuo­janti. Pirmą kartą atkrei­pęs į save dėmesį eks­po­nuo­da­mas liesą, suluo­šintą ėriuką, vėliau žiūro­vus ste­bino ritu­ali­niais pasi­ro­dy­mais su sim­bo­li­niais nukry­žia­vi­mais, atvi­rais nuo­gumo vaiz­da­vi­mais, gyvūnų auko­ji­mais, sker­die­nos nau­do­jimu mene ir į šalis besi­taš­kan­čiu krauju. Nenuostabu, jog dėl ganė­ti­nai šiur­pios ir ne itin huma­niš­kos veik­los jis konf­ron­tavo su gyvūnų apsau­gos orga­ni­za­ci­jo­mis, o taip pat ir su poli­cija. H. Nitsch tikino, jog jo menas, kuriame ste­bė­to­jas tampa ir daly­vis, palie­čia visus pen­kis žiūrovo pojū­čius ir vei­kia tarsi tera­pija. Tokiomis akci­jo­mis jis pri­traukė minias smal­suo­lių. Žmogaus kūnas akcio­nis­tams tapo vienu pag­rin­di­nių įran­kiu atskleisti meni­nes idėjas.

„Mano kūnas yra keti­ni­mas. Mano kūnas yra įvykis. Mano kūnas yra rezul­ta­tas.” — rašė G. Brus savo dienoraščiuose.

Šeštojo dešimt­me­čio pra­džioje meni­nin­kas ėmė rengti akci­jas, kuriose tapy­davo ant savęs, tokiu būdu ana­li­zuo­da­mas savo kūną ir jo funk­ci­jas. Vienoje pro­vo­ka­cijų juoda linija jis tarsi pada­lino savo kūną į dvi dalis ir išėjo pasi­vaikš­čioti Vienos gat­vė­mis. Vėliau savęs ana­li­za­vi­mas pasiekė kul­mi­na­ciją ir išsi­ru­tu­liojo į por­no­gra­fi­nius, pasi­bjau­rė­jimą kelian­čius pasi­ro­dy­mus. 1968m orga­ni­zuo­tos akci­jos „Menas ir revo­liu­cija” („Kunst und Revolution”) metu buvo nufil­muo­tas fil­mas, kuriame meni­nin­kas draskėsi nuo kūno dra­bu­žius, pjaus­tėsi skus­tuvu, gėrė savo šlap­imą, mas­tur­ba­vosi ir tuo pačiu gie­dojo Austrijos nacio­na­linį himną. Nors galin­tys šoki­ruoti vaiz­dai filme buvo rodomi neryš­kiai, G. Brus kartu su kitais akci­jos orga­ni­za­to­riais buvo pri­pa­žin­tas kaltu už šalies įžeidimą ir šeše­riems mėne­siams paso­din­tas į kalė­jimą. Po įvykio, jis išskrido į Berlyną ir negrįžo į Vieną iki 1976m.

Otmar Bauer, 1969

Akcionistai, kur­dami pasi­ro­dy­mus, nere­tai dirb­davo kartu. Bendradarbiaujant skir­tin­gai mąs­tan­tiems meni­nin­kams kil­davo dar įvai­res­nių idėjų, kaip šoki­ruoti Vienos žmones. Viena pir­mųjų bendrų O. Muehl ir H. Nitch viešų akcijų — „Psichopato festivalis-​psichinis neut­ra­liz­mas” (Fest des psycho-​physischen Naturalismus) . Jos metu miesto gat­vėje meni­nin­kai sudaužė indaują su uogiene ir šlapiais mil­tais. Jie buvo supla­navę nurengti nuo­gai G. Brus žmoną ir apkars­tyti ją sly­vo­mis, vyš­nio­mis, švie­žio­mis dar­žo­vė­mis, pupo­mis bei api­berti mil­tais. Akcija buvo inter­pre­tuo­jama kaip įtūžu­sių pilie­čių pro­tes­tas, bet jos užbaigti meni­nin­kams nepa­vyko. Eilinį kartą įsikišo poli­cija ir uždraudė suma­nymą įgyven­dinti iki galo.

H.Nitch “Orgijų ir Misterijų teatras”

Kitas judė­jimo daly­vis, turė­jęs ganė­ti­nai savitą pasau­lė­žiūrą — R. Schwarzkogler. Savo pir­ma­jame pasi­ro­dyme „Vedybos” („Hochzeit”) jis sto­vėjo prie balta stal­tiese užtiesto stalo kartu su gri­ga­liš­kųjų gies­mių gie­do­to­jais ir vai­dino šamaną, kunigą ar alche­miką atlie­kantį apei­gas su negyva žuvimi, negyva višta, įvai­riais gyvūnų orga­nais, kiau­ši­niais, pei­liu ir žirk­lė­mis. Skirtingai nuo kitų akcio­nistų, kurie rengė dau­giau pago­niš­kas apei­gas pri­me­nan­čias akci­jas, R.Schwarzkogler kūryba buvo labiau įtakota filo­so­fi­jos bei Indiško mis­ti­cizmo. Jo akci­jose nere­tai buvo minima ir kast­ra­ci­jos tema. Vienoje jų R. Schwarzkogler vaiz­davo skrostą žuvį, den­gian­čią jo kirkšnį. Tokie pasi­ro­dy­mai paskleidė mitą, jog meni­nin­kas mirė vie­šai pjaus­ty­da­mas savo falą. Iš tik­rųjų kūrė­jas žuvo iškri­tęs ar iššo­kęs pro savo mie­ga­mojo langą.

Fragmentai iš performanso

Vienos akcio­nistų veikla tuo­me­ti­nėje Europoje sukėlė daug dis­ku­sijų, dėl jų meno nesu­ta­riama iki šiol. Akivaizdu tai, kad kūrė­jai mokėjo šiur­pinti visuo­menę ir savo akci­jo­mis pra­p­lėtė kūry­bos suvo­kimo ribas bei įkvėpė žmonėms naują požiūrį į tai, kas yra ir kas gali būti menas.

Hermann Nitsch

Otto Muehl, 1970

Daugiau filmų ir inter­viu su auto­riais galite rasti čia.